Prie mokyklos durų ar kieme paauglių pokalbiai šiandien dažnai prasideda ne nuo to, kas ką pamatė per pertrauką, o nuo to, kas ką parašė telefone. Tai nėra vien technologijų mada. LSMU profesorius Kastytis Šmigelskas, vadovaujantis HBSC moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimui Lietuvoje, sako matantis kur kas gilesnį reiškinį: daliai vaikų ir paauglių vienatvė tampa ne trumpu epizodu, o kasdieniu fonu, o ekranas kartais užima vietą, kurią anksčiau užimdavo draugas iš kiemo.
2022 m. atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos vaikų ir paauglių emocinė sveikata nėra tarp stipriausių Europoje. Mūsų vaikai dažniau nei norėtųsi jaučiasi vieniši, rečiau tiki, kad patys sugebės susitvarkyti su problemomis, o mergaitės ir merginos ypač išsiskiria didesniu nerimo lygiu. Dar daugiau: jos pasivijo vaikinus pagal alkoholio vartojimą ir rūkymą. Tai jau ne pavienis signalas, o visos kartos nuovargio, įtampos ir tyliai augančio nesaugumo žymė.
Vienišumas, kurio nemato pažymiai
Iš pirmo žvilgsnio mokyklos gyvenimas gali atrodyti tvarkingas. Vaikai ateina į pamokas, rašo kontrolinius, grįžta namo, vakare atsidaro socialinius tinklus ir gal net juokiasi iš trumpų vaizdo įrašų. Bet HBSC tyrimas primena, kad pažymiai ir išoriškai ramus elgesys nepasako visos istorijos. Viduje dalis vaikų jaučiasi mažiau laimingi, labiau įsitempę ir ne tokie tvirti, kaip norėtųsi manyti suaugusiesiems.
Šmigelskas pabrėžia, kad kai kurios tendencijos yra pasaulinės, tačiau Lietuvos vaikai išsiskiria būtent vienišumu, nelaimingumu ir saviveiksmingumo stoka. Šis žodis skamba mokslininkiškai, bet jo prasmė labai žemiška: tai jausmas, kad pats gali susitvarkyti su reikalais, kad gali pakelti sunkesnį pokalbį, nesusipainioti, nepabėgti nuo pirmo nesklandumo. Kai šio pojūčio mažai, net smulkus konfliktas klasėje ar nesėkmė sporte tampa daug didesniu smūgiu, nei suaugusiajam galėtų pasirodyti.
Tokia būsena ypač svarbi ne tik didmiesčiuose. Druskininkuose, Alytuje ar mažesniame miestelyje situacija gali atrodyti labai panaši: klasėje sėdi vaikas, kuris išoriškai atrodo ramus, bet viduje vis dažniau galvoja, kad geriau patylėti, nebandyti, neįsivelti, nes vis tiek nepavyks. Būtent čia vienišumas tampa ne emocija, o įpročiu.
Kai draugu tampa ekranas
Didžiausia šios istorijos ironija ta, kad vienišumą šiandien kartais maitina tas pats įrankis, kuris turėtų jį sumažinti. Socialiniai tinklai leidžia būti nuolat prijungtam prie kitų, bet kartu nuolat primena, ko neturi: daugiau draugų, gražesnį gyvenimą, įdomesnius savaitgalius, lengvesnius santykius. Profesorius sako, kad paauglių frustraciją paryškina būtent šis palyginimų laukas.
Kai vaikas vakare slenka ekraną ir mato tik kitų sėkmes, gražias fotosesijas bei pramogas, natūralu, kad savo gyvenimas pasirodo pilkesnis. O jeigu tuo metu namuose ar mokykloje trūksta saugaus pokalbio, ekranas ne tik užima laiką. Jis pradeda atrodyti kaip beveik vienintelis „pašnekovas“, kuris visada pasiekiamas, niekada neužduoda nepatogių klausimų ir nereikalauja drąsos.
Šmigelskas net juokauja turintis idėją, kurios niekas neįgyvendins: socialinių tinklų paskyras leisti kurti tik nuo 16 metų, su asmens dokumentu ir parašu. Juoko čia nedaug daugiau nei tiesos. Mintis paprasta: jeigu kai kurios veiklos reikalauja amžiaus ribos, galbūt ir skaitmeniniame pasaulyje reikėtų aiškesnių durų. Dar svarbesnė jo pastaba – dalis paauglių jau bandė patys riboti laiką telefone, bet jiems nepavyko. Vadinasi, problema seniai peržengė paprasto „padėk telefoną į šalį“ ribą.
Kodėl mergaitėms spaudžia stipriau
Tyrimo pasakojime ryškiai matosi ir lyčių skirtumai. Mergaitės bei merginos dažniau sako, kad nėra laimingos, dažniau kalba apie nerimą ir vienišumą, o kartu perėmė nemažai berniukų rizikingos elgsenos modelių. Tai svarbi detalė, nes ji griauna patogų stereotipą, kad vieni su problemomis „tvarkosi tyliai“, o kiti jas išreiškia atviriau. Realus vaizdas daug sudėtingesnis.
Kai spaudimas ateina iš kelių pusių vienu metu, jaunam žmogui tampa sunkiau suprasti, kas jo jausmuose yra laikina, o kas jau signalas sustoti. Mokykla, draugai, šeima, socialiniai tinklai, išvaizdos normos, rezultatai, ateities planai – visa tai susispaudžia į labai trumpą paauglystės laiką. Todėl net nedideli sukrėtimai kartais įgauna daug didesnį svorį, nei matoma iš šalies.
Šmigelskas sako ir dar vieną svarbų dalyką: suaugusieji ne iki galo geba įvertinti, kiek išaugęs yra jaunuolių emocinis jautrumas. Kitaip tariant, tai, kas suaugusiajam atrodo kaip „smulkmena“, paaugliui gali būti visos savaitės ar net mėnesio centras. Ir jei į tai reaguojama vien moralizavimu, ryšys tik dar labiau trūkinėja.
Ką iš to turi suprasti tėvai ir mokykla
Šioje istorijoje nėra patogaus stebuklingo sprendimo. Vien draudimas ar griežtesnė telefono taisyklė mokykloje visko neišspręs, nors aiškios ribos gali padėti. Vien pokalbis prie vakarienės stalo irgi nepadarys stebuklo, jeigu namuose nuolat skamba tik kaltinimai dėl pažymių ar ekrano laiko. Reikia daugiau nei vienos priemonės, nes ir problema yra daugiau nei vienos formos.
Suaugusiesiems verta pastebėti ne tik tai, ar vaikas pavalgė ir paruošė pamokas, bet ir kaip jis kalba apie save. Ar vis dažniau sako, kad nieko nesugeba? Ar vengia draugų? Ar staiga nustoja norėti eiti į būrelius, išvykas, susitikimus? Tokie ženklai nebūtinai reiškia krizę, bet jie rodo, kad ryšys tampa trapesnis.
Mokyklai čia tenka ne mažesnis vaidmuo. Jei klasėje galima kurti daugiau saugių progų kalbėtis, jei pertrauka nėra vien triukšmo ir stumdymosi laukas, jei mokytojas mato ne tik pažymį, bet ir vaiką, dalis vienišumo gali būti sustabdyta dar prieš jam įsismarkaujant. Tai nėra romantika. Tai kasdienė prevencija.
Galų gale ši istorija kalba ne tik apie statistiką ar vieną profesoriaus komentarą. Ji kalba apie kartą, kuri auga tarp nuolatinių lyginimų, skaitmeninio triukšmo ir augančių lūkesčių. O jeigu vaikas šiandien draugu įvardija dirbtinį intelektą, tai nereiškia, kad jis „keistas“. Dažniau tai reiškia, kad gyvas, lėtas, tikras ryšys jam tapo per sunkiai pasiekiamas. Ir būtent tai turėtų sujudinti suaugusiuosius pirmiausia.