Kai viename sakinyje tenka persijungti iš lietuvių į anglų kalbą, o po akimirkos dar prisiminti prancūzišką ar ispanišką žodį, tai jau seniai nebėra tik mokyklinis pratimas. Lietuvoje kalbų mokėjimas vis dažniau tampa praktiniu įgūdžiu, kuris padeda mokytis, dirbti, versti tekstus ir apskritai nesustoti vienoje kalbinėje juostoje.
Būtent apie tai kalba ir 15min publikuotas pasakojimas apie daugiakalbystę. Jame aiškiai matyti dvi kryptys: viena vertus, žmogaus asmeninis kalbinis repertuaras, kita vertus, visuomenės daugiakalbystė. Skirtumas svarbus, nes jis paaiškina, kodėl kalbų mokėjimas nėra vien individuali ambicija. Tai tampa valstybės ir švietimo kultūros klausimu.
Dvi daugiakalbystės versijos
Docentė V. Bijeikienė tekstą pradeda nuo paprasto, bet labai naudingo paaiškinimo: daugiakalbystė gali būti asmeninė ir visuomeninė. Pirmoji reiškia, kad žmogus savo kasdienybėje naudoja kelias kalbas ir geba iš vienos pereiti į kitą pagal situaciją. Antroji rodo, kad pati valstybė gyvena keliomis kalbomis – per švietimą, viešąją komunikaciją, verslą, aukštąjį mokslą ar tarptautinius ryšius.
Ši perskyra svarbi ir Lietuvai. Viena kalba vis dar yra pagrindas, bet kartu vis dažniau matome, kad mokiniai, studentai ir darbuotojai veikia aplinkoje, kurioje vien lietuviškos kompetencijos nebepakanka. Tarptautiniai projektai, studijos užsienyje, turizmas, paslaugų sektorius ir technologijų įmonės natūraliai tempia žmogų į kelias kalbas vienu metu. Tada kalbų mokymasis tampa ne pomėgiu, o darbo įrankiu.
UNESCO duomenys, kuriuos cituoja publikacija, primena dar vieną dalyką: pasaulyje daugiau nei pusė žmonių yra daugiakalbiai, o vartojamų kalbų skaičius siekia apie septynis tūkstančius. Tai reiškia, kad viena kalba jau seniai nėra norma, o greičiau vienas iš galimų gyvenimo modelių. Lietuvai, kuri ieško vietos Europos Sąjungoje, tai ypač aktualu.
Kodėl kalba atveria kitą kalbą
Įdomiausia šio teksto vieta yra ten, kur kalbotyra tampa praktiška. Pasak docentės, kalbų mokymasis remiasi tuo, ką žmogus jau moka. Kalbos nėra uždaros salos. Jos viena kitą remia per panašumus, struktūras, žodžių kilmę ir gramatinius modelius.
Čia ir atsiranda istorinis 1066 metų momentas. Po Viljamo Užkariautojo pergalės Anglijoje prancūzų kalba padarė didelę įtaką anglų kalbai, o šiandien tai padeda mokantis ne tik anglų, bet ir kitų Europos kalbų. Kitaip tariant, kalbų istorija tampa pagalbininku dabarties mokiniui. Jei žmogus atpažįsta žodžių kilmę ar bendras struktūras, nauja kalba pradeda skleistis ne kaip chaosas, o kaip logiška sistema.
Tai gera žinia tiems, kurie kalbų vis dar bijo. Dažnai atrodo, kad reikia pradėti nuo nulio, tačiau realybėje jau turima kalbinė patirtis veikia kaip tiltas. Išmokęs vienos kalbos, žmogus paprastai ne tik įgyja naujų žodžių. Jis supranta, kaip veikia taisyklės, kur slypi logika, kaip vartoti laikus ar sudėlioti sakinio ritmą. Dėl to antra, trečia ar ketvirta kalba tampa ne tokia svetima.
Kodėl DI dar nėra vertėjas
Publikacijoje labai aiškiai matosi ir technologinis kampas. Nors automatinis vertimas šiandien plačiai naudojamas, kalbininkės ir vertėjos įspėja: dirbtinis intelektas gali padėti, bet negali perimti viso darbo. Jis generuoja tekstą, tačiau žmogus vis dar yra tas, kuris supranta kontekstą, gina niuansus ir prižiūri, kad sakinys neskambėtų gražiai, bet netiksliai.
Vienas iš stipriausių pavyzdžių tekste yra teisinis vertimas. Lektorė Donata Berūkštienė pasakoja, kad kartą teko versti tekstą, kuriame DI žodžius „tyrėjas“ ir „apklausa“ pavertė „researcher“ ir „interview“. Bendrame kontekste tai atrodo lyg ir neblogai, tačiau baudžiamojoje teisėje tokie atitikmenys jau netinka. Čia reikalingi „investigator“ ir „interrogation“. Būtent tokios klaidos parodo, kad vertimas nėra tik žodžių pakeitimas vienas į vieną.
Dar svarbiau tai, kad ilgesniame tekste tas pats terminas gali būti išverstas vis kitaip. Žmogus tokią nenuoseklumo vietą pastebi ir pataiso, o mašina dažnai palieka. Tai reiškia, kad žmogaus darbas vertime artimiausiu metu dar neatrodo pasenęs. Priešingai, kuo daugiau DI įsiterpia į kasdienį tekstų ruošimą, tuo svarbesnė tampa žmogaus akis.
Ką tai reiškia Lietuvai
Lietuvai ši istorija svarbi dėl kelių labai paprastų priežasčių. Pirma, kalbų mokėjimas tampa realiu konkurenciniu pranašumu darbo rinkoje. Antra, mokyklose ir universitetuose vis aiškiau matyti, kad kalba nėra vien dalykas tvarkaraštyje – tai įrankis, kuriuo studentas vėliau dirbs su klientais, dokumentais, literatūra ar technologijomis.
Trečia, daugiakalbystė padeda ir kultūriškai. Ji neleidžia užsidaryti viename pasaulyje. Žmogus, kuris moka kelias kalbas, dažniau skaito skirtingus šaltinius, lengviau įsitraukia į tarptautines diskusijas ir greičiau pastebi, kad vienas ir tas pats reiškinys skirtingomis kalbomis skamba vis kitaip. O tai jau ne tik apie gramatiką. Tai apie mąstymą.
Todėl šis 15min tekstas pataiko į labai praktišką nervą: Lietuva nebėra maža sala, kurioje užtenka vienos kalbos ir vieno atsakymo. Mokslo, darbo ir viešojo gyvenimo realybė vis dažniau reikalauja kalbinio lankstumo. Ir būtent čia daugiakalbystė tampa ne pridėtine puošmena, o vienu stipriausių šiuolaikinio žmogaus įgūdžių.
Mokyklose tai jaučiasi labai aiškiai. Kai mokinys pamato, kad viena kalba padeda perprasti kitą, dingsta dalis baimės. Kalbų mokymasis tampa mažiau panašus į sausą taisyklių kartojimą ir labiau į mąstymo treniruotę. Štai kodėl geras kalbų mokytojas šiandien nėra vien gramatikos prižiūrėtojas. Jis padeda mokiniui pastebėti dėsnius, susieti žodžius, nebijoti klysti ir išmokti pasinaudoti tuo, ką jau žino.
Tas pats galioja ir kasdienėje darbo aplinkoje. Paslaugų sektoriuje, turizme, aukštajame moksle ar technologijų įmonėse vien kalbos žinios dažnai nėra galutinis tikslas. Svarbiau tampa gebėjimas perjungti registrą, suprasti kontekstą ir nepasiklysti tarp pažodinio vertimo ir tikros prasmės. Būtent čia aiškėja, kad daugiakalbystė nėra tik apie žodžių kiekį galvoje. Ji apie lankstumą, kurio šiandien reikia ir jaunam specialistui, ir patyrusiam vertėjui.
Todėl ši tema Lietuvoje skamba vis mažiau akademiškai ir vis labiau praktiškai. Kai valstybė nori būti matoma Europoje, ji turi kalbėti ne viena kalba, o keliais lygmenimis iš karto: mokykloje, universitete, darbe ir viešajame gyvenime. Daugiakalbystė čia tampa ne puošmena, o tylia kompetencija, kuri padeda judėti pirmyn be didelio triukšmo.