Lietuviškų mokyklų Lenkijoje likimas pastarąjį dešimtmetį laikėsi ant entuziastų pečių, savivaldybių malonės ir vienkartinių projektinių injekcijų. Gegužės 27-ąją šią realybę iš arti pamatė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto delegacija — ir išsivežė ne vien padėkos žodžius, bet ir sąrašą problemų, kurios, pasak pačių mokyklų vadovų, jau seniai peržengė kantrybės ribą.
Ką parodė keturios mokyklos per vieną dieną
Delegacija, vadovaujama komiteto pirmininkės Jurgitos Šukevičienės, gegužės 26-ąją spėjo aplankyti keturias ugdymo įstaigas: Suvalkų lietuvių mokyklą „Vienybė", Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinę mokyklą, Kovo 11-osios licėjų ir Seinų „Žiburio" mokyklą. Kartu vyko komiteto nariai — teisingumo ministrė Rita Tamašunienė, Ingrida Braziulienė ir Darius Jakavičius.
Tai nebuvo protokolinis vizitas su kava ir fotografijomis prie mokyklos iškabos. Delegacija praleido visą dieną klasėse, kalbėjosi su mokytojais, tėvais ir savivaldybių atstovais. Vaizdas, anot jų, dvejopas: vienur — moderniai suremontuotos klasės ir gausus būrys mokinių, kitur — vos keliolika vaikų, kurių tėvai kasmet sprendžia, ar verta likti, ar išvažiuoti ten, kur lietuviška mokykla yra savaime suprantamas pasirinkimas, o ne kasdienė kova.
„Vizito metu aiškiai matėme tiek didelį bendruomenių įdirbį, tiek sisteminius iššūkius, su kuriais susiduria mokyklos", — po vizito sakė J. Šukevičienė.
Trys skausmo taškai, kurie kartojasi metai iš metų
Pirmasis — pinigai. Esamas „mokinio krepšelis" Lenkijoje dažnai nepadengia visų mokyklų išlaikymo kaštų, ypač ten, kur mokinių nedaug. Kai klasėje sėdi aštuoni vaikai, o šildymo sąskaita tokia pati kaip miesto mokykloje su trimis šimtais mokinių, matematika tiesiog nesueina. Mažos mokyklos verčiamos ieškoti papildomų lėšų per projektus, rėmėjus ar tėvų įnašus — ir tai tampa nuolatiniu galvos skausmu, atimančiu laiką nuo to, kam mokykla iš tikrųjų skirta: ugdymo.
Antrasis — nevienodos sąlygos. Vyskupo Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai" įsteigtos mokyklos ne visada gauna savivaldybių paramą, kuri priklauso kitoms to paties regiono įstaigoms. Tai reiškia, kad dalis tėvų renkasi ne lietuvišką mokyklą vien todėl, kad kitoje — nemokami pietūs ar naujesni vadovėliai. Kai kultūrinis pasirinkimas tampa finansiniu minusu, šeimos pradeda skaičiuoti, o tada pradeda nykti klasės.
Trečiasis — vadovėlių stygius. Ne todėl, kad jų nėra išviso, o todėl, kad lėšų jiems atnaujinti skiriama per mažai. Pedagogai pasakoja, kad kartais tenka kopijuoti po kelis puslapius iš vienintelio turimo egzemplioriaus, o dalies dalykų vadovėlių sąrašas nepasikeitė jau gerą dešimtmetį. Lituanistinės literatūros situacija kiek kitokia — knygų gaunama iš Lietuvos, bet ir čia tiekimas nėra tolygus.
Ką reiškia būti vienintele mažuma su pilna ugdymo sistema
Lietuviai Lenkijoje yra vienintelė tautinė mažuma, išlaikiusi nuosekliai veikiančią ugdymo sistemą lietuvių kalba — nuo ikimokyklinio ugdymo iki vidurinio išsilavinimo. Penkios formaliojo lituanistinio švietimo mokyklos ir kelios neformaliojo ugdymo įstaigos — tai daugiau nei simbolis. Tai įrodymas, kad bendruomenė sugeba išlaikyti kalbą net ir tada, kai valstybės sienos seniai nubrėžtos kitaip.
Šis faktas yra dar ryškesnis, kai pažvelgi į platesnį kontekstą. Kitos tautinės mažumos Lenkijoje — vokiečiai, ukrainiečiai, baltarusiai — turi pavienes mokyklas ar klases, bet niekas kitas nėra sukūręs ištisinės vertikalės nuo darželio iki abitūros egzaminų. Punsko ir Seinų krašto lietuviai tai padarė savo jėgomis, dažnai — nepaisydami administracinių kliūčių.
Vis dėlto, demografija spaudžia. Mažėjantis mokinių skaičius kelia tvarumo klausimus ir verčia galvoti, ar po dešimties metų kai kuriose iš šių mokyklų dar skambės skambutis. Jaunos šeimos išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja toliau į Vakarus, ir ši tendencija paliečia ne tik lietuviškas, bet ir lenkiškas kaimo mokyklas.
Ką žada Lietuva
Lietuva jau dabar reikšmingai prisideda — investuojama į ugdymo procesą, infrastruktūrą, mokymo priemones. Po šio vizito, pasak delegacijos atstovų, planuojama toliau nagrinėti lituanistinio švietimo užsienyje stiprinimo priemones. Kalbama apie siūlymus dėl ilgalaikės paramos užtikrinimo, stabilaus finansavimo modelio ir vadovėlių atnaujinimo programos.
Komiteto pirmininkė akcentavo, kad lituanistinis švietimas Lenkijoje yra strategiškai svarbus lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimui. „Ypač svarbu siekti, kad lietuviškos ugdymo įstaigos turėtų stabilų ir pakankamą finansavimą bei lygiavertes sąlygas su kitomis mokyklomis", — pabrėžė ji.
Kol kas konkretūs finansiniai įsipareigojimai neįvardyti — vizito išvados dar tik keliaus į komitetą, o iš ten — į Vyriausybę. Tačiau vien tai, kad į keturias mokyklas per vieną dieną atvyko Seimo komiteto vadovė, teisingumo ministrė ir keli komiteto nariai, siunčia signalą, kurio bendruomenė laukė ne vienerius metus: Vilnius mato ir girdi. Ar po signalo seks konkretūs sprendimai, paaiškės artimiausiais mėnesiais, kai komitetas pateiks savo išvadas ir rekomendacijas Vyriausybei.
Dažnai užduodami klausimai
- Kiek lietuviškų mokyklų šiuo metu veikia Lenkijoje?
- Lenkijoje veikia penkios formaliojo lituanistinio švietimo mokyklos, taip pat kelios neformaliojo ugdymo įstaigos. Lietuviai yra vienintelė tautinė mažuma Lenkijoje, išlaikiusi nuoseklią ugdymo sistemą lietuvių kalba nuo darželio iki vidurinės mokyklos.
- Kokios didžiausios problemos, su kuriomis susiduria šios mokyklos?
- Trys pagrindinės: nepakankamas mokinio krepšelis, kuris nepadengia visų išlaidų, ypač mažose mokyklose; nevienodas skirtingų steigėjų mokyklų finansavimas, kai kai kurios lietuviškos mokyklos negauna savivaldybių paramos; ir lėtinis vadovėlių trūkumas — lėšų jiems atnaujinti skiriama per mažai.
- Ar Druskininkų regiono gyventojai turi ryšių su šiomis mokyklomis?
- Nemaža dalis Punsko ir Seinų krašto lietuvių turi giminių Dzūkijoje, tad ryšys tarp Druskininkų regiono ir šių mokyklų yra gyvas — tiek per šeimų istorijas, tiek per kultūrinius mainus, bendrus renginius ir mokytojų mainų programas.