RRT vadovė: vaikų apsauga internete — ne vien draudimai, o ištisas gebėjimų ugdymas nuo pirmos klasės

Pernai vien per Lietuvoje veikiančių patikimų pranešėjų sistemą buvo pašalinta apie 6 milijonai neteisėto turinio nuorodų, o vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdų internete tik daugėja. Skaičiai dideli, tačiau už jų slypi nemaloni tiesa — draudimai ir turinio šalinimas yra būtini, bet vien jų nebepakanka. Apie tai, kokia turėtų būti vaikų apsaugos sistema skaitmeninėje erdvėje, LRT.lt skaitytojams rašo Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) tarybos pirmininkė Jūratė Šovienė.

Kibernetinės patyčios persikėlė ten, kur jų niekas nemato

Dar prieš dešimtmetį tėvų didžiausias rūpestis buvo atviras komentaras feisbuke ar viešas pažeminimas klasės grupėje — bent jau tai, ką buvo galima pamatyti ir į ką sureaguoti. Šiandien situacija kitokia: kibernetinės patyčios, dažnai panaudojant dirbtinį intelektą (DI), vis dažniau vyksta uždarose grupėse ir nišinėse platformose, kuriose turinys nėra viešas. Tai gali būti privatus „Discord" serveris, „Telegram" kanalas ar laikina istorija „Snapchat'e" — tėvai šių erdvių net nemato, o mokytojai net nežino, kad jos egzistuoja.

Pasak RRT tarybos pirmininkės, situaciją dar labiau apsunkina dirbtinio intelekto kuriamas turinys. DI modeliai jau dabar gali generuoti personalizuotą, konkretų vaiką taikantį žalingą turinį — nuo patyčių atvaizdų iki seksualizuotų vaizdų, sukurtų iš viešai prieinamų nuotraukų. Ateityje ši tendencija tik stiprės, ir vien administracinių draudimų mechanizmas nebespės su algoritmais, kurie generuoja turinį greičiau, nei jį kas nors spėja aptikti.

Skaitmeninių paslaugų aktas — Europos atsakas, bet ne panacėja

Europos Sąjungos lygiu svarbiausias instrumentas yra Skaitmeninių paslaugų aktas, įpareigojantis platformas vertinti ir mažinti rizikas nepilnamečiams bei užtikrinti aukštą vaikų privatumo ir saugumo lygį. Europos Komisija vykdo didžiųjų platformų priežiūrą, o Lietuvoje šio akto koordinatoriaus funkcijas atlieka RRT.

Komisijos tyrimai dėl „TikTok", „Meta" platformų ir pornografinio turinio svetainių rodo, kad pagrindinės rizikos vaikams susijusios su trimis dalykais: priklausomybę skatinančiu dizainu, rekomendavimo sistemų poveikiu ir nepakankama amžiaus patikra. Kitaip tariant, platformos sukurtos taip, kad kuo ilgiau išlaikytų vartotoją — nepriklausomai nuo to, ar jam trylika, ar trisdešimt. O amžiaus patikra, nors ir yra teisinis reikalavimas, daugelyje platformų vis dar veikia kaip formalumas.

Šovienė pabrėžia, kad efektyvesnei apsaugai reikia patikimos amžiaus patikros — privatumą saugančių, technologiškai įgyvendinamų ir ES mastu suderintų sprendimų. Viena iš perspektyviausių idėjų — susieti amžiaus patikrą su Europos skaitmeninės tapatybės dėkle, kuris leistų patvirtinti vartotojo amžių neatskleidžiant jokių kitų asmens duomenų.

Nuo koordinavimo chaoso iki vieno langelio

Nacionaliniu lygiu problema turi dar vieną sluoksnį — institucijų koordinavimą. Kai tėvai susiduria su patyčių elektroninėje erdvėje atveju, jie dažnai nežino, ar kreiptis į mokyklą, policiją, Vaiko teisių apsaugos tarnybą, RRT, ar visas iš karto. Atsakymas priklauso nuo situacijos, bet paprastam žmogui šis labirintas yra pernelyg sudėtingas.

Šovienė siūlo „vieno langelio" principą — aiškią, suprantamą pagalbos sistemą, kurioje gyventojas pateikia problemą vienoje vietoje, o institucijos jau tarpusavyje pasiskirsto, kas už ką atsakingas. Kartu reikia ir greitesnio reagavimo į incidentus — dabar tarp pranešimo ir veiksmo kartais praeina tiek laiko, kad situacija jau būna pasikeitusi arba turinys išplitęs po kelias platformas.

Taip pat RRT pirmininkė pabrėžia, kad trūksta kokybiškų tyrimų apie socialinių tinklų, algoritmų ir DI poveikį vaikams bei jaunimui. Be duomenų politikos formuotojai veikia apgraibomis — priima sprendimus, paremtus prielaidomis, o ne įrodymais. Centralizuotas filtravimo priemonių diegimas švietimo įstaigose ir didesnė platformų atsakomybė už vaikų saugumą — taip pat tarp įrankių, kurie prisidėtų prie apsaugos sistemos.

Ko reikia šeimai, o ne tik teisės aktų kūrėjams

Vaikų apsauga internete prasideda ne nuo įstatymų, o nuo to, ką vaikas žino ir geba atpažinti. Skaitmeninis atsparumas — gebėjimas atpažinti manipuliacijas, sukčiavimą, DI generuojamą turinį ir žalingą platformų poveikį — turi būti ugdomas nuosekliai, pradedant pradinėmis klasėmis. Tai ne vienkartinė saugaus interneto pamoka kartą per metus, o nuolatinis procesas, apimantis ir vaikus, ir tėvus, ir mokytojus.

Tėvams praktiškai tai reiškia kelis dalykus. Pirma — domėtis, kokiose platformose vaikas leidžia laiką. Antra — turėti atvirą pokalbį, o ne tik draudimus; vaikas, kuris bijo pasakoti tėvams apie patirtą patyčią, yra pažeidžiamesnis nei tas, kuris neturi jokių apribojimų. Trečia — nustatyti amžiaus ribojimus ir privatumo nustatymus visose programėlėse, kuriomis naudojasi vaikas, o ne tik tose, kurios „atrodo pavojingos".

Svarbiausia, ką akcentuoja Jūratė Šovienė, yra sisteminis požiūris: vaikų apsauga internete turi būti sprendžiama keliais lygmenimis vienu metu — ES reguliavimu, platformų atsakomybe, nacionaliniu koordinavimu ir praktinėmis apsaugos priemonėmis kiekvienoje šeimoje. Vien draudimų tikrai nepakaks. Bet jei prie jų pridėsime išmanymą, pokalbį ir veikiančią pagalbos sistemą — bus kur kas geriau.