Liepos 22 d. paskelbtas Druskininkų savivaldybės pasakojimas iš Čikagos ir Niujorko turi vieną labai aiškų foną: kurortas ieško, kur dar gali būti pastebėtas, o lietuvių diaspora tam yra kur kas daugiau nei gražus žodis. Trylika susitikimų su bendruomenių lyderiais, diplomatais ir organizacijų atstovais per kelias dienas skamba kaip įtempta darbotvarkė, bet iš tiesų tai yra labai praktiškas darbas — parodyti, kad Druskininkai gali būti vieta, kurią žmonės prisimena ne tik iš vaikystės ar vasaros atostogų.
Vizito metu delegacija kalbėjosi su lietuvių bendruomenėmis, lankėsi renginiuose, mugėse ir sporto varžybose, o kartu stengėsi vienu metu pasakoti apie kurortą keliomis kalbomis: per oficialius susitikimus, per neformalius pokalbius ir per labai paprastą gestą — marškinėlius su Druskininkų atributika. Būtent toks, iš pirmo žvilgsnio smulkus, žingsnis dažnai palieka ryškesnį įspūdį nei ilga kalba. Žmonės prisimena ne tik faktus, bet ir tai, kaip jiems buvo pristatytas miestas.
Trylika susitikimų ir viena aiški žinia
Delegacijos vadovas vicemeras Simonas Kazakevičius aiškiai pasakė, kad grįžta ne tuščiomis. Jo žodžiais, delegacija grįžo ne tik su naujais kontaktais ir užsimezgusiomis partnerystėmis, bet ir su konkrečiais darbais, kuriuos pradės įgyvendinti artimiausiu metu. Tai svarbu todėl, kad tokios išvykos dažnai matomos kaip simbolinės, nors jų vertė atsiranda tik tada, kai po susitikimų seka veiksmai.
Druskininkų atstovai per tą laiką kalbėjosi su žmonėmis, kurie gali tapti savotiškais kurorto ambasadoriais. Kai bendruomenės lyderis, diplomatas ar renginio dalyvis išgirsta ne reklaminį tekstą, o gyvą pasakojimą, atsiranda daug didesnė tikimybė, kad tas vardas bus prisimintas vėliau. Būtent dėl to delegacija neprisirišo prie vienos scenos. Vieną dieną Druskininkai buvo pristatomi bendruomenių susitikimuose, kitą — mugėje, trečią — sporto aikštelėje.
Šiame derinyje yra nemažai logikos. Kurortas nėra vien viešbučiai ar baseinai. Jis gyvena tada, kai jį kas nors gali papasakoti kaip vietą, į kurią verta atvažiuoti dėl poilsio, dėl kultūros, dėl pažįstamų žmonių ar net dėl noro trumpam pasijusti arčiau Lietuvos. Todėl ir Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė tampa ne tik kultūriniu renginiu, bet ir proga įsiterpti į platesnį lietuvybės tinklą.
Druskininkai veikia ten, kur gyvena lietuviai
Šventė, kuri kas ketverius metus suburia tūkstančius lietuvių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir kitų šalių, Druskininkams buvo gera scena ne todėl, kad joje patogu pasirodyti, o todėl, kad ten jau yra žmonių, kurie nori girdėti apie Lietuvą. Kai kalba eina apie diasporą, vien informacijos nepakanka. Reikia emocinio ryšio, pažįstamo vardo, kvietimo, kuris skamba kaip asmeninis, o ne biurokratinis.
Todėl ir vicemero mintis apie marškinėlius su Druskininkų atributika nėra tik smagus epizodas. Tai ženklas, kad atpažįstamumas kartais gimsta būtent iš tokių detalių. Jeigu žmogus sustoja paklausti, kas ten per kurortas, pokalbis jau prasidėjo. Jei po pokalbio jis pasilieka įspūdį, kad Druskininkai yra šilti, gyvi ir verti dėmesio, vienas vizitas jau padarė daugiau nei reklaminė kampanija.
Tai ypač svarbu miestui, kuris gyvena iš savo vardo. Druskininkai negali sau leisti būti tik geografine vieta žemėlapyje. Kurortui reikia nuolatinių ryšių su žmonėmis, kurie gali jį rekomenduoti, grįžti, atvežti draugų ar artimųjų. Diaspora čia yra natūralus partneris, nes ji dažnai ieško būdų išlaikyti ryšį su Lietuva ne abstrakčiai, o labai konkrečiai — per renginius, keliones, verslo kontaktus, šeimos istorijas.
Konsulatai, mugės ir sporto aikštelė
Vizito programoje buvo ir susitikimai Lietuvos generaliniuose konsulatuose Čikagoje ir Niujorke. Ten aptartos galimybės aktyviau pristatyti Druskininkus ir, panašu, būtent tokiose vietose formuojasi ilgalaikiai tiltai. Konsulatuose kalbama ne vien apie reprezentaciją. Ten atsiranda terpė, kur kurorto vardas gali būti susietas su labai skirtingomis auditorijomis — nuo verslo ir turizmo iki kultūros ar šeimų, planuojančių atvykimą į Lietuvą.
Svarbu ir tai, kad Druskininkai buvo matomi ne tik oficialioje aplinkoje. Delegacija dalyvavo XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės renginiuose, mugėse, susitikimuose, o kurorto vardas skambėjo ir sporto renginiuose. „Pickleball“ turnyras bei 5 km „Polka Run“ bėgimas leidžia suprasti, jog vizitas nebuvo vien pasisveikinimų grandinė. Tai buvo aktyvus buvimas tarp žmonių, kuriems reikia ne tik išgirsti, bet ir pamatyti.
Toks matomumas dažnai vertas daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmogus, kuris pamato kurorto vardą tarp šventės dalyvių ar sportininkų, jį išsineša į savo kasdienybę. O kai vėliau ateina metas rinktis, kur važiuoti vasarą, kur priimti svečius iš užsienio ar kur rekomenduoti draugams, prisiminimas jau būna padėtas į vietą.
Ką šis vizitas reiškia Druskininkams
Iš to, ką pasakoja savivaldybė, matyti aiški kryptis: Druskininkai nori būti ne tik Lietuvos kurortas, bet ir miestas, kurį atpažįsta užsienyje gyvenantys lietuviai. Tai nėra trumpas projektas. Tai nuolatinis darbas, kuriam reikia kantrybės, ryšių ir pasikartojančių susitikimų. Būtent todėl įspūdis po vizito gali atrodyti kuklus, tačiau ilgainiui būtent tokie žingsniai kuria reputaciją.
V. Jurgelevičienė sakė, kad buvo malonu matyti, kaip stipriai svetur gyvenantiems lietuviams rūpi Lietuva, ir kad žmonės nuoširdžiai domėjosi Druskininkais. Tą domėjimąsi verta skaityti kaip signalą, kad kurortas turi auditoriją, kuri nebūtinai gyvena šalia, bet vis tiek jaučia ryšį. Ir jei tas ryšys palaikomas nuosekliai, iš jo gimsta ne tik gražūs žodžiai, bet ir realūs atvažiavimai, susitikimai, bendri renginiai bei platesnė miesto istorija.
Galų gale, šios kelionės esmė paprasta: Druskininkai nori būti ne tik prisimenami, bet ir pasirenkami. O tam kartais reikia 13 susitikimų, kelių dienų Čikagoje ir Niujorke bei labai aiškios žinutės, kad kurortas vis dar moka eiti ten, kur gyvena jo būsimi bičiuliai.