Druskininkų restoranas tapo būstu: namuose kabantis hamakas kviečia stebėti žvaigždes

Kiekvienas, kas vaikščiojo pagrindine Druskininkų alėja, matė tą keistą postmodernistinį pastatą, jungiantį alėją su Šv. Jokūbo gatve. 43 metus jis stovėjo kaip miesto peizažo dalis — praeiviai pro jį eidavo, bet retas žinojo, kas vyksta už tų sienų. Dabar tos sienos saugo nebe restorano šurmulį, o tylų, šviesos pripildytą gyvenimą. Buvęs maitinimo centras „Astra" — su restoranu, kavinėmis ir net 200 vietų valgykla — tapo moderniu būstu, o jo centre, po įspūdingu stikliniu dvišlaičiu stogu, kabo hamakas žvaigždėms stebėti.

Pastatas, kuris laukė 43 metus

„Astra" iškilo prieš keturis dešimtmečius — eklektiškas, postmodernistinis tūris, kuris Druskininkų centre atrodė ir svetimas, ir savaip įdomus. Po nepriklausomybės pastatas buvo privatizuotas, planuota įrengti net vaikų namus, tačiau sumanymai taip ir liko popieriuje. Metams bėgant, buvęs maitinimo centras stovėjo tuščias — kol į jį atėjo studijos „KAParchitektai" specialistai.

Jie nusprendė ne griauti, o išsaugoti. Pastato tūrinė kompozicija ir architektūrinė išraiška liko nepaliestos — tai, kas matoma iš gatvės, iš esmės nepasikeitė. Tačiau vidinės erdvės buvo perplanuotos iš pagrindų. Vietoj virtuvės blokų, padavėjų koridorių ir masyvios valgyklos salės atsirado gyvenamosios patalpos, pritaikytos žmogui, o ne srautui.

Stiklo stogas — namų širdis

Svarbiausiu pastato akcentu visada buvo įspūdingas stiklinis dvišlaitis stogas, dengiantis centrinę pastato dalį. Restorano laikais jis apšviesdavo valgyklos erdvę, dabar — jis tapo namų širdimi. Antrajame aukšte, pačiame pastato centre, suformuotas pagrindinis dviejų aukštų apartamentas, kurio gyvenamąją erdvę dengia būtent tas stiklo skliautas.

„Namo prieangis yra labai įdomus, nes jis lyg ir leidžia nusileisti į namo vidų, kuriame atsiveria aukštos lubos ir stikliniai stoglangiai. Langai yra ne tik eksterjero dalis, tai yra svarbi interjero detalė — viena svarbiausių. Visas šio namo stogas yra atviras", — LRT laidoje „Interjero terjeras" pasakojo interjero dizaineris Dovas Serapinas.

Dėl stoglangio būstas vizualiai atrodo dar erdvesnis, nei yra iš tiesų. Šviesa čia ne šiaip apšviečia — ji žaidžia su nuotaika, keičia erdvės charakterį priklausomai nuo paros meto ir oro. Ryte tai skaidri, gaivi šviesa, vakare — šilta, minkšta. O naktį pro stiklo stogą matyti žvaigždės.

Hamakas vietoj valgyklos

Bene netikėčiausias sprendimas — hamakas, kabantis virš svetainės. Tai ne dekoracija, o funkcionalus baldas, įrengtas taip, kad gulint jame atsiveria vaizdas tiesiai į dangų. „Virš mano galvos matyti kabantis hamakas su vaizdu į dangų. Tai yra tikrai nestandartinis sprendimas, interjeras neprimena lietuviško interjero tradicijų", — pridūrė D. Serapinas.

Hamakas — tai ir simbolis. Vietoje, kur kažkada skubėdavo padavėjai ir ūždavo 200 pietautojų, dabar galima gulėti ir žiūrėti, kaip debesys slenka virš Druskininkų. Erdvė, kuri buvo sukurta maitinimo srautui, tapo erdve sustoti.

Autentika po nauju sluoksniu

Architektai sąmoningai išsaugojo originalias pastato detales. Į grindis įlietos buvusios marmuro plokštės liko savo vietose — dabar jos primena restorano praeitį, bet tarnauja namų kasdienybei. Tinko lubose atskleistas to meto konstrukto charakteris — grubi, autentiška tekstūra, kuri kontrastuoja su šiuolaikiniais baldais.

„Smagu, kad namuose matyti ir šiuolaikiškų, ir autentiškų sprendimų, ir rankų darbo, autentiškų gaminių — taip galbūt neišlaikome vienos stilistikos, tačiau daiktai vienas kitą papildo arba suteikia papildomą kontrastą", — sako D. Serapinas.

Medis, akmuo, metalas ir stiklas šiuose namuose dera tarpusavyje be konkurencijos. Specialiai kurti baldai lieka santūrūs — jie pabrėžia funkciją, bet neužgožia architektūros. Net virtuvė čia įrengta nestandartiškai: dalį jos užima žema palangė, kuri siūlo pertrauką tarp maisto gaminimo ir kviečia stebėti ramią miesto rutiną už lango.

Svetainė, kuri kvėpuoja

Svetainė susilieja su valgomojo zona, tačiau abi erdves atskiria kolona — ji atlieka atribojimo funkciją be sienų, leisdama šviesai keliauti laisvai. Iš valgomojo patenkama į virtuvę, kuri, pasak dizainerio, „labai įdomi, nestandartinio išplanavimo, atskira tarpusavyje. Atrodo, kad virtuvė reikalauja dviejų žmonių įsitraukimo".

Antras namo aukštas pasitinka miegamojo zona. Erdvės čia intymesnės, tačiau visur jaučiamas tas pats principas — architektūra diktuoja nuotaiką, o baldai jai tarnauja.

Nuo maitinimo centro iki namų — ką tai sako apie Druskininkus

„Astra" transformacija — tai ne vieno pastato istorija. Tai pasakojimas apie tai, kaip keičiasi patys Druskininkai. Kurortas, kuris sovietmečiu buvo masių poilsio vieta su didžiulėmis valgyklomis ir sanatorijų kompleksais, dabar vis dažniau tampa vieta individualiam gyvenimui. Buvusios sanatorijos virsta viešbučiais, o štai buvusi 200 vietų valgykla — privačiu būstu.

Šis perėjimas iš vienos epochos į kitą įvyko jautriai. „Astra" atveju niekas nebuvo sugriauta — tik pergalvota. Pastato tūris, stiklo stogas, marmuro grindys liko. Pasikeitė tik tai, kas vyksta viduje: vietoj restorano šurmulio — tylus, bet ne mažiau turtingas šiuolaikinio gyvenimo meniu.

Tai ir yra gera architektūra: ji neatsisako praeities, bet leidžia jai tarnauti ateičiai. Druskininkų „Astra" nebėra restoranas, bet ji vis dar maitina — tik dabar šviesa, erdve ir ramybe.