Kai Druskininkų muziejaus salėje susitinka Pablo Picasso, Amedeo Modigliani ir Chaïmas Soutine, kurorto rytas staiga įgauna kitą ritmą. Birželio 16-ąją čia atidaryta paroda „Jacques Lipchitz ir draugai“ nėra tik dar viena vasaros ekspozicija ant sienos. Tai bandymas į vieną vietą sugrąžinti ir Druskininkų vardą, ir pasaulinio meno istoriją, ir patį Jacques’ą Lipchitzą — skulptorių, kurio kelias prasidėjo būtent šiame mieste.
Paroda iškart primena, kad Druskininkai Lipchitzui nėra tik gimimo vieta biografijos eilutėje. Muziejus šiemet jo 135-ąsias gimimo metines pažymi ne santūriai, o plačiai: su draugais iš Paryžiaus, su litvakų meno istorija ir su kūriniais, kurie paprastai gyvena toli nuo kurorto salių. Toks sprendimas turi savą logiką. Jei pernai muziejus kvietė į ekspoziciją „Sugrįžtu į Druskininkus!“, tai šiemet tonas dar aiškesnis — Lipchitzas tarsi sugrįžta ne vienas, o su visa savo meno aplinka.
Paryžiaus bičiulių ratas, kuris tilpo į muziejų
Parodos ašis paprasta, bet labai gyva: Lipchitzo skulptūros rodomos kartu su jo bičiulių ir to meto meno pasaulio vardais. Šalia jo paties darbų eksponuojami Picasso, Modigliani, Soutine, Jacques’o Chapiro, Arbit Blato ir kitų menininkų kūriniai. Iš viso, kaip sako muziejaus direktorius Gintaras Dumčius, pavyko surinkti daugiau nei dvidešimt autorių — kai kurių po vieną darbą, kai kurių po kelis.
Tai svarbu ne tik dėl garsiai skambančių pavardžių. Tokia paroda leidžia pamatyti, kad Lipchitzas nebuvo vieniša figūra su atskira istorija. Jis augo, dirbo ir kūrė tarp žmonių, kurie formavo visą kubizmo ir moderniojo meno lauką. Jo biografijoje Paryžius nėra dekoracija. Tai vieta, kur susiklojo draugystės, idėjos, ginčai ir kūrybiniai impulsai. Būtent dėl to Druskininkuose rodomi ne izoliuoti objektai, o visas tinklas ryšių.
Muziejaus pasakojime atsiranda ir kolekcininko Shmuelio Tatzo vaidmuo. Būtent jis parodai paskolino dailės kūrinius, tarp jų ir septynias Lipchitzo skulptūras iš savo kolekcijos. Vienas ryškesnių jo paminėtų darbų — skulptūra „Prometėjas smaugiantis erelį“, kuri prieš dešimtmetį buvo įsigyta aukcione Niujorke. Tai detalė, kuri iškart sujungia kelis sluoksnius: Lietuvą, Paryžių, Niujorką ir Druskininkus.
Kodėl šis grįžimas svarbus ne vien muziejui
Ši paroda svarbi todėl, kad Lipchitzas į Druskininkus grįžta ne kaip folkloro figūra, o kaip tikras modernizmo kūrėjas. Gimęs 1891 metais litvakų šeimoje Lietuvoje, vėliau išvykęs į Paryžių ir įsitraukęs į Monmartro meno bendruomenę, jis tapo vienu tų menininkų, kurių kūryba peržengė vienos šalies ribas. Tačiau ryšys su gimtuoju miestu niekur nedingo. Jį parodo ir pati muziejaus logika: vieta, kuri gali kalbėti apie pasaulinį meną be dirbtinio didžiavimosi, nes čia pat gimė vienas iš tų vardų.
Druskininkams tai reiškia daugiau nei gražią vasaros programą. Kurortas dažnai apibūdinamas per poilsį, vandenį ir ramybę, bet tokia paroda primena ir kitą jo sluoksnį — kultūrinį, atminties, biografijų. Čia galima ateiti ne tik pasižiūrėti į eksponatus, bet ir suprasti, kaip mažas miestas įsirašo į didelę Europos meno istoriją. Lipchitzas čia tampa ne tik skulptoriumi, bet ir ženklu, kad vietos vardas gali skambėti gerokai toliau nei kurorto ribos.
Muziejaus komanda prie to dirba nuosekliai. Praėjusių metų ekspozicijos sėkmė parodė, kad šita tema lankytoją pagauna ne vien dėl žinomos pavardės. Žmones traukia ir pati istorija: ką reiškia, kad menininkas, kurio kūryba klaidžiojo tarp Lietuvos, Paryžiaus ir platesnio pasaulio, vėl atsiranda savo gimtinėje. Šiemet paroda tą istoriją tęsia dar tvirčiau, nes greta Lipchitzo į salę įleidžiami ir jo draugai, ir visa to laikmečio atmosfera.
Iki spalio pabaigos dar yra laiko sugrįžti
Paroda veiks iki spalio pabaigos, tad tai nėra vienos dienos įvykis, apie kurį spėji perskaityti ir pamiršti. Ji turi laiko įsikurti kurorto ritme. Vieni į muziejų užsuks dėl vasaros kelionės, kiti dėl konkretaus Lipchitzo vardo, treti — tiesiog todėl, kad smalsu pamatyti, kaip Paryžiaus modernizmas atrodo Druskininkuose. Ir visiems jiems bus siūloma ne pamokanti paskaita, o susitikimas su meno istorija vietoje, kuri pačią tą istoriją ir išaugino.
Galbūt čia ir slypi didžiausia šios parodos vertė. Ji nekelia triukšmo, bet grąžina atmintį. Ji ne bando įrodyti, kad Druskininkai yra dideli, o rodo, kad čia gimsta vardai, kuriems vėliau tenka labai dideli pasaulio miestai. O kai tokie vardai trumpam sugrįžta namo, muziejaus salė tampa ne tik ekspozicijos vieta, bet ir mažyte istorijos sankryža.
Ką primena paties Lipchitzo kelias
Svarbu ir tai, kad ši istorija nėra vien apie kelis garsius vardus ant sienų. Paties Lipchitzo gyvenimas skamba beveik kaip XX amžiaus meno žemėlapis. 1909 metais jis iš Druskininkų išvyko į Paryžių, mokėsi École des Beaux-Arts ir Académie Julian, o Monmartre sutiko žmones, su kuriais vėliau siejosi dešimtmečius. Tarp jų buvo Picasso, Juanas Gris, Diego Rivera, Modigliani ir kiti kūrėjai, formavę modernų meną ne kabinetuose, o dirbtuvėse, kavinėse ir parodų salėse.
Būtent dėl to parodoje nėra dirbtinės nostalgijos. Čia matyti labai žemiškas dalykas: menas gimsta ne iš vieno žmogaus vienatvėje, o iš susitikimų. Lipchitzas, grįžęs į Druskininkus per savo darbų ir bičiulių kūrinius, leidžia tą susitikimų logiką pamatyti labai aiškiai. Tą pačią dieną vienoje salėje gali atsistoti litvako skulptūra, Picasso darbas ir prisiminimas apie Paryžiaus bohemą. Tai nėra triukas. Tai yra istorinis ryšys.
Muziejui toks pasakojimas leidžia kalbėti ne tik apie garsų žmogų, bet ir apie vietos atmintį. Lankytojas čia gauna daugiau nei gražią ekspoziciją: jis mato, kaip Druskininkai iš mažo miestelio tampa atspirties tašku pasaulinei biografijai. Ir kai tai pavyksta papasakoti be didelių gestų, paroda pasilieka galvoje ilgiau nei vieną sezoną.