Ketvirtadienį, birželio 18 d., LTG pristatė viziją, kuri Druskininkams palieka labai aiškią vietą Lietuvos geležinkelių žemėlapyje: po 2050 metų kurortą esą galėtų pasiekti traukinys, o europinė vėžė vieną dieną driekiasi iki Klaipėdos. Skamba toli? Taip. Bet būtent dėl to šis planas ir įdomus — jis parodo, kaip valstybės įmonė mato šalies judėjimą ne po penkerių metų, o po kelių dešimtmečių.
Druskininkams tokia vizija turi daugiau nei simbolinę reikšmę. Kurortas gyvena iš žmonių srautų: vasarą čia važiuoja poilsiautojai, visus metus juda šeimos, gydymą ar procedūras pasirinkę žmonės, į darbą ir iš jo grįžta vietiniai, o savaitgaliais miestui svarbus kiekvienas patogesnis susisiekimo būdas. Todėl traukinys į Druskininkus nėra tik graži eilutė strateginiame dokumente. Tai ženklas, kad pietų Lietuva matoma ne kaip akligatvis, o kaip vieta, kurią verta sujungti su didesniu tinklu.
Kodėl Druskininkai atsidūrė viename plane su Klaipėda
LTG architektūros studijoje, kurią bendrovė pristatė kartu su savo ilgalaike kryptimi, matyti keli labai konkretūs akcentai. Iki 2050 metų labiausiai investuoti ketinama į Kauno ir Klaipėdos europinę vėžę, o vėliau į viso tinklo modernizavimą. Tarp kitų krypčių įvardijamos ir jungtys su Palanga, Alytumi bei Druskininkais. Kitaip tariant, kurortas atsiranda ne kaip pirmasis darbas sąraše, o kaip dalis platesnės šalies logikos.
Toks dėliojimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti net šiek tiek atšiaurus: pirma Klaipėda, pirma pagrindinis koridorius, pirma tarptautinė jungtis, o tik po to regionai. Tačiau iš LTG požiūrio tai gana nuoseklu. Jei norima perstatyti visą tinklą į europinę vėžę, pirmiausia reikia sukurti stuburą, o tik paskui prie jo jungti kitas atšakas. Druskininkų atveju tai reiškia paprastą, bet svarbų dalyką — kurortas pateko į ateities tinklą, nors dabar jo ten dar nėra.
Dar vienas svarbus momentas yra laikas. LTG kalba apie po 2050 metų horizontą, todėl ši vizija labiau primena krypties žymėjimą nei pažadą artimiausiam dešimtmečiui. Vis dėlto tokie dokumentai dažnai lemia, kur atsiranda projektavimo darbai, kur laikoma svarbiausia perspektyva ir kokie regionai nelieka nuošalyje.
Bendrovės atstovai kalba ir apie skaičius, kurie rodo, kodėl tokie projektai tampa ilgi ir brangūs. Iki 2050 metų vien Kauno–Klaipėdos europinei vėžei reikėtų 25–28 mlrd. eurų, o visiškas perėjimas prie europinės vėžės kainuotų apie 38 mlrd. eurų ir užtruktų daugiau kaip 30 metų. Tai nėra suma, kurią galima įrašyti į vienų metų biudžetą ir kitą rytą tikėtis naujos linijos. Tai labiau primena kartų projektą, kuriame skaičiuojamas ne vien kilometrų ilgis, bet ir tai, kiek daugiau krovinių bei keleivių sistema galėtų pervežti.
Ką reikštų traukinys į kurortą
Jeigu žiūrime ne į strateginį piešinį, o į kasdienybę, Druskininkų jungtis su traukiniu visų pirma reikštų patogumą. Kurortas seniai gyvena tarp savaitgalio, gydymo ir turizmo ritmų, todėl kiekviena gera jungtis čia turi tikrą kainą ir tikrą naudą. Autobusas ar automobilis daugeliui jau yra įprastas sprendimas, bet traukinys suteikia kitą lygį: mažiau vargo, mažiau priklausomybės nuo spūsčių ir daugiau aiškumo tiems, kurie kelionę planuoja iš anksto.
Tai ypač svarbu vyresniems keliautojams ir šeimoms su vaikais. Druskininkai nėra tik savaitgalio pabėgimas jauniems žmonėms. Čia važiuoja tie, kuriems svarbus gydymas, poilsis, ramybė ir patogus susisiekimas be bereikalingų persėdimų. Jei geležinkelis vieną dieną pasiektų kurortą, miestas įgytų dar vieną būdą priimti svečius ne vien iš Vilniaus ar Kauno, bet ir iš platesnio Lietuvos tinklo.
Be to, toks projektas keistų ir paties kurorto įvaizdį. Druskininkai jau dabar yra vienas labiausiai atpažįstamų Lietuvos kurortų, bet geležinkelio ryšys visada suteikia vietai kitą mastelį. Kai atsiranda stotis ar normalus susisiekimas, kurortas tampa ne tik atvykimo vieta, bet ir tarpine stotele žmogaus rutinoje. Tada kelionė į poilsį atrodo mažiau sudėtinga, o pats miestas — labiau pasiekiamas spontaniškai, ne tik iš anksto suplanavus visą logistiką.
Kodėl ši vizija svarbi jau dabar
Didžiausia tokio pranešimo vertė galbūt net ne traukinys į Druskininkus. Svarbiausia, kad pirmą kartą aiškiai pasakoma, jog Lietuvos geležinkeliai nebesitenkina vien tuo, kas yra dabar. LTG studijoje kalbama apie tinklą, kuris turi atitikti Europos Sąjungos transporto politiką, karinį mobilumą, konkurencingumą ir augantį keleivių bei krovinių srautą. Vadinasi, kalba eina ne apie dekoraciją, o apie šalies stuburą.
Druskininkams tai svarbu todėl, kad regionai dažnai išgirsta pažadą tik tada, kai jau būna vėlu. O čia, priešingai, kurortas įrašytas į ilgą perspektyvą dar prieš pradedant realius darbus. Tai nereiškia, kad rytoj atsiras bėgiai ar kad po penkerių metų iš Druskininkų bus galima tiesiai nuvažiuoti į Klaipėdą. Tačiau tai reiškia, kad pietų Lietuvos vardas atsidūrė ten, kur formuojasi būsimi sprendimai.
Būtent dėl to ši žinia įdomi ne tik transporto entuziastams. Ji rodo, kaip valstybė įsivaizduoja savo miestus po keliasdešimties metų: vienus kaip pagrindinius koridorius, kitus kaip gyvas jungtis tarp regionų, dar kitus — kaip vietas, į kurias verta nuvesti geležinkelį, nes ten žmonėms jo tikrai reikia. Druskininkai šioje schemoje atrodo taip, lyg būtų ištraukti iš paraštės ir įrašyti į ateities žemėlapį.
Skaitytojui čia gal svarbiausia paprasta mintis: jei planas pavyks, Druskininkai po kelių dešimtmečių gali tapti kurortu, į kurį važiuojama ne tik automobiliu ar autobusu, bet ir traukiniu. O tokie dalykai keičia ne vien susisiekimą. Jie keičia tai, kaip dažnai į miestą užsuka žmonės, kaip patogu čia atvykti ir kiek stipriai kurortas jaučiasi prijungtas prie likusios Lietuvos.