Druskininkuose sukčiai apsimetė banko darbuotojais ir policininkais: vyras neteko 18 tūkst. eurų

Birželio 20-ąją Policijos departamentas pranešė apie istoriją, kuri Druskininkuose skamba labai pažįstamai, nors kiekvieną kartą vis tiek nustebina tuo pačiu paprastumu. Į 1958 metais gimusio vyro namus atėjęs ar, tiksliau, į jo telefoną įėjęs sukčių balsas prisistatė banko darbuotojais ir policininkais. Užteko kelių skambučių, kad iš žmogaus būtų išviliojti banko prisijungimo duomenys, pasisavinta 10 tūkst. eurų ir dar paimta 8 tūkst. eurų paskola. Nuostolis pasiekė 18 tūkst. eurų.

Ši istorija nėra vien apie vieną žmogų. Ji yra apie tai, kaip šiuolaikiniai sukčiai susikuria autoritetą iš oro, o paskui jį panaudoja prieš tą, kuris tuo metu yra savo namuose, savo telefone ir dažnai vienas su savo rūpesčiu. Druskininkai čia svarbūs ne tik kaip vieta žemėlapyje. Kurortiniame mieste, kuriame žmonės nori ramybės, tokie skambučiai pataiko tiesiai į jautriausią vietą — į pasitikėjimą, kad „institucijos“ šiaip sau neskambina.

Kaip sukčiai susikuria teisėtumo įspūdį

Policijos pranešime matyti labai tipiškas modelis. Sukčiai neprašo pinigų tiesiai. Jie pirmiausia priverčia žmogų patikėti, kad kalbasi su tais, kurie turi teisę klausti. Kartais tai būna bankas, kartais policija, kartais abi pusės iš karto. Kuo rimtesnis pavadinimas, tuo mažiau laiko lieka abejonėms.

Druskininkuose nukentėjęs vyras policijai nurodė, kad jam skambino nepažįstami rusakalbiai asmenys. Jie prisistatė kaip banko darbuotojai ir policininkai, o tada perėjo prie svarbiausio žingsnio — išgavo prisijungimo duomenis. Nuo to momento sukčiui nebereikia daug kūrybos. Prisijungimas prie sąskaitos, pervedimas, paskola, tylus nuostolis ir jau vėlu.

Svarbu ir tai, kad ši istorija vyksta ne vakuume. Tą pačią dieną kitoje naujienoje buvo aprašytas dar vienas atvejis, kai žmogus per „TikTok“ susidūrė su rusakalbiais asmenimis ir prarado beveik 30 tūkst. eurų. Skirtingas kanalas, tas pats principas: pirmiausia susipažinimas, tada pasitikėjimas, po to spaudimas veikti greitai. Kai kurie sukčiai renkasi telefoną, kiti socialinius tinklus, tačiau metodas iš esmės lieka tas pats.

Kodėl tokie skambučiai vis dar veikia

Nes jie atrodo ne kaip vagystė, o kaip pagalba. Būtent čia slypi didžiausias pavojus. Žmogus girdi žodžius „bankas“, „policija“, „saugumas“, ir smegenys savaime pradeda ieškoti ne rizikos, o sprendimo. Jei pašnekovas dar kalba užtikrintai, nepaleidžia pokalbio ir sukuria įspūdį, kad reikalas skubus, daugelis natūraliai ima klausyti.

Tokių istorijų stiprybė yra ne technologija, o psichologija. Sukčiai dažnai kalba taip, tarsi problema jau būtų įvykusi ir būtų likęs tik vienas būdas ją sutvarkyti. Tada žmogus, kuris norėtų tiesiog pasitikrinti, ima bijoti, kad delsimas kainuos dar daugiau. Ir būtent tokią akimirką sprendimai priimami greičiausiai, o klaidos padaromos lengviausiai.

Druskininkuose tai ypač jautru, nes čia daug žmonių turi savo ritmą ir įpročius, o pasitikėjimas bendruomenėje paprastai yra didesnis nei didmiesčiuose. Kurortas gyvena iš įpročio jausmo: pažįstamos gatvės, pažįstamos vietos, pažįstamas tempas. Sukčiai į tą ramybę įsliūkina labai paprastai — jie kalba taip, lyg būtų iš sistemos vidaus.

Ką ši istorija sako apie kasdienį atsargumą

Pirmiausia, niekas iš banko ar policijos neturėtų prašyti prisijungimo duomenų telefonu. Tai yra ta riba, kurią verta įsiminti taip pat gerai, kaip savo PIN kodą. Antra, skubėjimas yra signalas, kad pokalbis gali būti netikras. Jeigu pašnekovas kartoja, kad reikia veikti tuoj pat, sustoti verta būtent tada.

Trečia, reikia atskirti oficialų kontaktą nuo telefono numerio, kuris tik juo apsimeta. Daug kas vis dar galvoja, kad jei pokalbio tonas rimtas, tai ir skambutis tikras. Tačiau sukčiai būtent tuo ir naudojasi — jie moka suvaidinti rimtumą. Nereikia nei ypatingos technikos, nei sudėtingos schemos, jeigu žmogui pavyksta įteigti, kad kalbėti apie savo sąskaitą yra saugu.

Šiandienos istorija svarbi ir dėl kito dalyko. Nukentėjusysis Druskininkuose ne tik prarado 10 tūkst. eurų, bet ir jo vardu buvo paimta 8 tūkst. eurų paskola. Tai reiškia, kad žala nesibaigia tuo momentu, kai žmogus pamato dingusius pinigus. Kartais tikrasis rūpestis prasideda vėliau, kai reikia aiškintis su banku, tikrinti įsipareigojimus ir žiūrėti, kas buvo padaryta per kelias minutes, kurioms atrodė per mažai dėmesio skirti.

Druskininkai nėra išimtis

Lengva būtų sakyti, kad tokie dalykai vyksta kažkur kitur: didmiesčiuose, internete, su tais, kurie „nepakankamai atsargūs“. Bet būtent tokia mintis ir padeda sukčiams. Druskininkai, Vilniaus rajonas, bet kuris kitas Lietuvos kampas jiems tėra taikinys, o ne geografija. Kai schema veikia, jai nesvarbu, ar žmogus gyvena sostinėje, ar kurorte, ar mažame miestelyje.

Todėl ši žinia svarbi ne vien dėl paties nusikaltimo dydžio. Ji primena, kad sukčių kalba šiandien dažnai būna kasdieniška, beveik mandagi, o pavojus pasirodo ne tada, kai kas nors rėkia, bet tada, kai balsas skamba labai ramiai. Tokiame skambutyje ir slypi didžiausia apgaulė.

Druskininkuose šis atvejis palieka paprastą pamoką. Jei pokalbyje atsiranda bankas, policija ir prašymas ką nors patvirtinti telefonu, geriausias veiksmas dažnai yra ne kalbėti toliau, o padėti ragelį ir pačiam paskambinti oficialiu numeriu. Tai ne paranoja. Tai paprasčiausias būdas neleisti svetimam žmogui apsimesti savuoju.

Kuo greičiau tokie atvejai tampa vieši, tuo mažiau šansų, kad kitas skambutis baigsis taip pat. O Druskininkų gyventojams, kaip ir visiems kitiems, verta prisiminti vieną labai žemišką taisyklę: jei kažkas prašo prisijungimo duomenų, tai jau ne pagalba. Tai signalas sustoti.