Paprastas tekstas ekrane kartais sustabdo visą dieną. Vienam tai tik sąskaita, kitam — užpildoma forma, trečiam — darbo instrukcija, kurioje reikia ne tik perskaityti žodžius, bet ir suprasti, ką jie reiškia. Būtent apie tokią tyliai augančią ribą primena nauja EBPO ataskaita: Lietuvoje 44 proc. suaugusiųjų turi tik žemus bazinius įgūdžius.
Šis skaičius nėra vien dar viena niūri statistika. Jis reiškia, kad beveik kas antras suaugęs žmogus Lietuvoje gali strigti ten, kur vis dar kartais apsimetame, kad užtenka „sveiko proto“ ir kelių minučių dėmesio. O kai pritrūksta skaitymo, skaičiavimo ar paprasto teksto supratimo, stringa daug daugiau nei mokykloje pamiršta programa.
Skaičiai, kurie kalba garsiai
Liepos mėnesį paskelbta EBPO ataskaita apie 2023 m. tirtus suaugusiųjų įgūdžius Lietuvą pastato į labai nejaukų kampą. Mūsų šalyje žemus bazinius įgūdžius turi 44 proc. suaugusiųjų, o tarp visų tirtų valstybių tai yra ketvirtas prasčiausias rodiklis. EBPO vidurkis siekia 31 proc., Estijoje žemų bazinių įgūdžių turi 23 proc. suaugusiųjų, Latvijoje — 37 proc.
Tokie palyginimai svarbūs ne tam, kad kas nors jaustųsi sugėdintas. Jie svarbūs todėl, kad padeda pamatyti mastą. Kai problema tampa beveik visos visuomenės klausimu, jos nebegalima nurašyti vienam rajonui, vienai mokyklai ar vienai kartai. Tai jau tampa kasdieniu gyvenimo barjeru, kurį mato darbdaviai, šeimos, gydymo įstaigos ir savivaldybės.
LRT cituota „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė šią ataskaitą apibūdino labai taikliai: kalbant apie ateities įgūdžius dažnai galvojama apie dirbtinį intelektą, technologijas ar kritinį mąstymą, tačiau be tvirto skaitymo ir skaičiavimo pagrindo žmogui sunku judėti toliau. Kitaip tariant, aukštesni gebėjimai nesusiklijuoja ant trapių pamatų.
Kur stringa paprasčiausi dalykai
EBPO nurodo, kad žemi baziniai įgūdžiai reiškia sunkumus skaitant trumpą informaciją, suprantant instrukcijas, pildant formas ar darant įprastus skaičiavimus su matavimo vienetais. Tai nėra labai iškilmingi uždaviniai. Bet būtent jie kiekvieną savaitę atsiranda žmogaus gyvenime: registruojantis pas gydytoją, skaitant darbo grafiką, lyginant kainas parduotuvėje ar bandant susigaudyti, ką reiškia vienas ar kitas pranešimas iš paslaugų teikėjo.
Dalis žmonių tokiose situacijose tiesiog pasikliauja kitais. Vienas paklausia dukros, kitas skambina kaimynui, trečias atsideda popierių „vėliau“. Iš šalies tai gali atrodyti kaip smulkmena, bet ilgainiui tokia priklausomybė nuo kitų tyliai mažina savarankiškumą. Žmogus pradeda vengti tekstinių užduočių, o vengimas dar labiau silpnina pasitikėjimą savimi.
EBPO ataskaita rodo ir kitą dalyką: suaugusieji, turintys žemus bazinius įgūdžius, maždaug trečdaliu rečiau dalyvauja darbo rinkoje. O tie, kurie dirba, vidutiniškai uždirba apie 5 JAV doleriais per valandą mažiau nei vidutinių įgūdžių suaugusieji. Skaičius čia nėra vien ekonominis. Jis rodo, kad įgūdžių spragos virsta realiai mažesnėmis galimybėmis gauti darbą, jį išlaikyti ar pereiti į sudėtingesnę sritį.
Skaitymas tampa vartais į viską kitą
Įdomiausia ir kartu labiausiai neraminanti šios ataskaitos vieta yra ta, kad problema Lietuvoje nėra vien matematika. Daugiau nei ketvirtadalis žemų įgūdžių turinčių suaugusiųjų į šią grupę patenka vien dėl prastų skaitymo gebėjimų. Kitaip sakant, žmogus gal ir supranta pavienius sakinius, bet tekstas jam vis dar kainuoja per daug pastangų, o skaitymo greitis ir tikslumas tampa nuolatine kliūtimi.
Tai keičia labai daug. Jei žmogus skaito lėtai ir su įtampa, jam sunkiau susigaudyti viešųjų paslaugų sistemoje, sunkiau mokytis naujų dalykų, sunkiau keisti profesiją ar persiorientuoti, kai senoji darbo vieta nebetinka. Galiausiai nukenčia ne tik uždarbis. Nukenčia ir pasitikėjimas institucijomis, ir noras dalyvauti viešame gyvenime, ir jausmas, kad pats valdai savo dieną.
Būtent todėl L. Masiliauskaitė kalba ne tik apie statistiką, bet ir apie kryptį. EBPO suaugusiųjų įgūdžių tyrimai atliekami kas dešimtmetį, tad matyti ne momentinė duobė, o ilgesnis slinkimas. Per dešimtmetį Lietuvoje žemų skaitymo įgūdžių turinčių suaugusiųjų dalis daugiau nei padvigubėjo, o žemų skaičiavimo įgūdžių turinčiųjų — išaugo beveik dvigubai.
Kodėl ši ataskaita svarbi ne tik mokyklai
Kai kalbame apie įgūdžius, labai lengva viską nustumti į švietimo ministerijos kabinetus ir mokyklų programas. Tačiau ši ataskaita rodo kur kas platesnį vaizdą. Žemi baziniai įgūdžiai pasiveja žmogų po mokyklos, darbo vietoje, sveikatos sistemoje ir net kasdienėje buityje. Todėl sprendimai irgi negali būti vien tokie, kad „reikia daugiau pastangų“.
Reikia suaugusiųjų mokymosi, aiškesnių viešųjų paslaugų, paprastesnių tekstų, o kartais ir labai elementarios pagalbos tam, kad žmogus išdrįstų grįžti prie dalykų, kuriuos kadaise paliko. Švelniai tariant, čia ne tas klausimas, kurį galima išspręsti vienu šūkiu. Tačiau jis ir nėra beviltiškas.
Jei skaitymas tampa vartais į kitus įgūdžius, tai pirmiausia reikia pasirūpinti tais vartais. Kitaip visuomenė turi daug gražių kalbų apie pažangą, bet per daug žmonių lieka stovėti prie dokumento, kurio nepavyksta ramiai perskaityti iki galo.
Kur prasideda pokytis
Žinoma, tokie skaičiai savaime nieko nepakeis. Bet jie padeda pamatyti, kur viskas stringa iš tikrųjų. Jei žmogus turi silpną skaitymo pagrindą, jam nepakanka vien „labiau pasistengti“. Dažniausiai reikia aiškesnės pagalbos, ramesnio tempo ir aplinkos, kurioje mokytis ne gėda.
Čia svarbų vaidmenį gali atlikti ir darbdaviai, ir savivaldybės, ir suaugusiųjų švietimo centrai. Paprastesnės formos, aiškesni pranešimai, trumpesnės instrukcijos, pagalba pildant dokumentus — visa tai nėra didelė reforma. Bet būtent tokios mažos korekcijos leidžia žmogui vėl pajusti, kad tekstas nėra priešas.
Ilgainiui didžiausia nauda atsiranda ten, kur žmogus pats pradeda labiau pasitikėti savo gebėjimu susitvarkyti su popieriais, ekranais ir skaičiais. O tai jau ne vien švietimo, bet ir orumo klausimas.