Joninių vakaras prie jūros dažnai prasideda labai gražiai ir baigiasi labai žemiškai: vieni pasilieka prie laužo iki vidurnakčio, kiti po kelių valandų jau ieško vandens, šešėlio, pleistro ar švaresnio maisto. Šventojoje šiemet šis kontrastas jaučiasi ypač aiškiai. Kurortas kviečia į šventę, kurioje telpa žolynai, mugė, folkloras, ugnies misterija ir sena, lietuviams vis dar gyva mintis, kad vasaros vidurys yra ne tik linksmybės, bet ir ryšys su gamta.
Organizatorių parinktas šūkis „Gražiausias paparčio žiedas esi Tu!“ labai tiksliai nusako visą toną. Čia nėra noro paversti Joninių dar vienu triukšmingu vasaros renginiu. Greičiau priešingai — primenama, kad šventė prasideda nuo prisilietimo prie pievos, nuo rankomis pinamo vainiko, nuo sutemose užsidegančios ugnies ir nuo bendro pasivaikščiojimo tarp žmonių, kurie vasaros naktį nori sutikti ne ekrane, o gyvai.
Žolynai, kuriuos Šventoji išsaugojo prie jūros
Birželio 23-iosios vakarą Šventojoje pirmiausia prasidėjo kupoliavimas „Žolynų kalba“. Tai svarbi detalė, nes ji parodo, jog Joninės kurorte vis dar suprantamos ne kaip vienas koncertas ar vienas laužas, o kaip ištisa tradicijų grandinė. Žemaičių alkoje susirinkę žmonės galėjo išgirsti apie vasaros augalus, jų simboliką ir vietą lietuvių papročiuose, o žolininkė, „Žolinčių akademijos“ įkūrėja Danutė Kunčienė, tą žinojimą pavertė ne sausu pasakojimu, o gyvu susitikimu su žolynų pasauliu.
Toks renginys veikia būtent todėl, kad jame nėra atstumo tarp scenos ir publikos. Žmonės nesėdi kaip per paskaitą, jie stebi, klauso, patys pina vainikus, o kartu girdi ir jūros ošimą, ir folkloro ansamblio „Mėguva“ dainas. Šiame derinyje atsiranda tai, ko dažnai trūksta miesto šventėms: lėtumas. Joninės čia neperkraunamos, jos leidžia įkvėpti oro ir prisiminti, kad vasara Lietuvoje vis dar turi savą ritmą, kuriam nereikia dirbtinio blizgesio.
Ir vis dėlto būtent tokios akimirkos dažniausiai įstringa ilgiausiai. Vainikas, kurį pasidarai pats. Žolynas, kurio pavadinimo gal ir nežinojai. Žmogus, kuris paaiškina, kodėl vienas augalas seniau buvo laikomas apsauga, o kitas — laimės ženklu. Šventojoje tai tampa ne muziejumi, o gyva patirtimi, kurią žmonės išsineša į vakarą kartu su šventės nuotaika.
Mugė Jūros gatvėje ir vakaras prie senojo molo
Nuo birželio 23 iki 25 dienos Jūros gatvėje veikusi Joninių mugė suteikė šventei visai kitą sluoksnį. Vieni čia ateina dėl tautodailės dirbinių, kiti — dėl rankų darbo gaminių, treti — dėl skanėstų ar tiesiog todėl, kad vasaros kurorte norisi lėtai pasivaikščioti tarp prekystalių. Tokia mugė nėra tik priedas prie programos. Ji yra būdas kurortui parodyti, kad Joninės Šventojoje nėra uždara scena — jos persipina su gatve, su žmonių judėjimu, su atsitiktiniais sustojimais ir neplanuotais pokalbiais.
Pagrindiniai renginiai sutelkė visą tą vasarišką judėjimą į vieną vakarą. Kai temsta, Šventoji tampa visai kitokia: triukšmas nuslūgsta, žmonės pradeda judėti lėčiau, o prie Šventosios upės žiočių, prie senojo molo, ugnies misterija „Saulės palyda“ sujungia tai, kas per dieną būna išsibarsčiusi po visą kurortą. Ugnis Joninėse visada turėjo daugiau nei vien dekoratyvinę funkciją. Ji reiškia apsivalymą, gyvybę ir ciklą, kuris kasmet sugrįžta iš naujo. Todėl ir laužas šioje šventėje nėra paprastas laužas — tai tikras šventės centras.
Šventės programoje svarbia vieta tapo ir žmonės, kurie tą atmosferą kuria savo rankomis. Ugnies misteriją rengė Palangos kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Banguolis“, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos šokių studija „Palangos Vėtrungė“ ir Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Žilvinas“. Tai svarbu ne tik kaip skambių pavadinimų sąrašas. Tai ženklas, kad Joninės pajūryje tebėra bendruomenės darbas, kuriame dalyvauja ir jaunimas, ir vyresni, ir tie, kurie tradiciją nori perduoti ne iš knygos, o per judesį, dainą ir buvimą kartu.
Kodėl tokios Joninės žmonėms reikalingos
Šventoji per Jonines patraukli ne vien dėl to, kad čia gražu. Kurortas šiuo metu tampa vieta, kur žmonės gali trumpam sustoti. Birželio pabaigoje daugeliui jau būna įsijungęs vasaros tempas: kelionės, darbai, vaikai, planai, išvykos, pakrantė, draugai, renginiai. Tokiose savaitėse šventė prie jūros veikia kaip labai paprastas, bet svarbus priminimas, kad poilsis nėra tik fotosesija ar gražus vaizdas. Poilsis yra ir laikas, kai sau leidi pasėdėti prie vainikų pynimo, nueiti į mugę be skubėjimo, pabūti prie ugnies ir išgirsti istoriją apie žolynus, kurių anksčiau nepastebėdavai.
LRT kalbinti sveikatos specialistai kitame Joninėms skirtame pasakojime primena ir kitą, mažiau poetišką šventės pusę: maistas karštyje genda greičiau, ilgas buvimas lauke didina nudegimų riziką, o vakaro linksmybėse lengva pamiršti uodus, erkes ar elementarius vaistus, kurių prireikia netikėtai. Tai visai dera su Šventosios švente, nes būtent tokios vietos ir tokie renginiai reikalauja sveiko balanso. Viena ranka laikai vainiką, kita — vandens buteliuką. Viena akimi žiūri į ugnies misteriją, kita prisimeni, kad po kelių valandų dar reikės saugiai grįžti namo.
Būtent todėl tokios Joninės yra stiprios. Jos nėra sudėtos vien iš spalvingų detalių. Jose matosi, kad lietuviška vasaros šventė gali būti ir graži, ir praktiška, ir artima žmonėms. Šventojoje tai jaučiama ypač aiškiai: nuo kupoliavimo iki laužo, nuo mugės iki šokių, nuo žolyno iki pajūrio vėjo. Ir galbūt dėl to šis kurortinis Joninių vaizdas lieka ne kaip dar vienas renginio anonsas, o kaip gyvas priminimas, kad šventės prasmė atsiranda tada, kai žmonės joje iš tiesų dalyvauja.