Birželio 29-osios vakaras ir birželio 30-oji Šiauliuose medikams tapo dviem labai panašiais, labai skaudžiais budėjimais. Į Respublikinę Šiaulių ligoninę vienas po kito pateko du maži vaikai, iškritę pro langus. Vienam buvo dveji metai ir du mėnesiai, kitam – dveji su puse. Abu atvejai labai skirtingose šeimose, bet pati klaida skamba beveik vienodai: pravertas langas, kelių sekundžių neatidumas ir kritimas iš aukščio, kurio mažam vaikui užtenka, kad gyvenimas apsiverstų.
Ši istorija nėra apie vieną nelaimę ir vieną atsargumo pamoką. Ji apie vasarą, kai praverti langai atrodo visai nekalti, o namų rutina ima apgaulingai raminti. Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai sako tiesiai: tokių atvejų daugumą būtų galima užkirsti dar prieš jiems įvykstant. Ir kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau laiko reikia, kad įprastas kambarys taptų pavojingu.
Dvi dienos, kurios parodė tą pačią riziką
Birželio 29-osios vakarą iš ketvirto aukšto iškritęs dvejų metų ir dviejų mėnesių berniukas į ligoninę buvo atvežtas kritinės būklės. Vaikų intensyviosios terapijos gydytojas Dobilas Ovsiukas pasakojo, kad mažylis patyrė sunkią galvos traumą, jam lūžo šonkauliai, buvo sumuštos kepenys. Stabilizavus būklę, vaikas pervežtas į Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyrių. Gydytojas neatvėrė lengvo scenarijaus – būklė labai sunki, o kokios bus pasekmės, dar sunku pasakyti.
Jau kitą dieną į tą pačią ligoninę atvežtas dar vienas mažametis: dvejų su puse metų vaikas, iškritęs iš penkto aukšto. Pirminiais duomenimis, nelaimė įvyko apie 14.30 val. Medikai jo būklę įvardijo kaip sunkią, bet patenkinamą. Skamba kaip medicininė detalė, bet iš tiesų tai yra ta pati namų istorija, tik kitas aukštas, kitas langas ir kita šeima.
Būtent tokiose istorijose labiausiai matyti, kiek mažai reikia, kad įvyktų nelaimė. Vaikų chirurgas Benediktas Jonuška priminė, kad vaikai, iškritę pro langus, dažniau patiria sunkias traumas arba žūva. Pasak jo, apie 45 procentai tokių nelaimių baigiasi rimtais sužalojimais – lūžiais, vidaus organų pažeidimais, smegenų sukrėtimu ar kraujavimu. Tai nėra abstraktus skaičius. Tai reiškia, kad beveik kas antras toks kritimas baigiasi ne „sėkmingu išgąsčiu“, o realia kova dėl vaiko sveikatos.
Kodėl pavojus slepiasi kasdienybėje
Didžiausia rizika, kaip sako medikai, tenka jaunesniems nei penkerių metų vaikams. Ne todėl, kad jie būtų neatsargūs labiau nei vyresni. Tiesiog jie dar nesuvokia aukščio, svorio, atstumo ir to, kad palangė nėra žaidimų vieta. Vaikui kartais pakanka kelių sekundžių: užlipti ant sofos, pastumti kėdę prie lango, atsispirti į palangę ir persisvėrus iškristi.
Toks scenarijus ypač dažnas svetainėse ir miegamuosiuose, kai langai paliekami atviri vėdinimui, o baldai stovi per arti. Vienas papildomas žingsnis, viena palikta kėdė, vienas nepatikrintas kambarys – ir saugi erdvė pasikeičia. Medikai šį pavojų vadina pasikartojančių aplinkybių grandine, nes nelaimė retai būna visiškai netikėta. Dažniau ji būna sudaryta iš keleto mažų spragų, kurias suaugusieji tiesiog praleido pro akis.
Ypač svarbu tai, kad tėvai ir globėjai dažnai apsiramina dėl apsauginių tinklelių nuo vabzdžių. Benediktas Jonuška akcentuoja, kad tokie tinkleliai nėra apsaugos priemonė. Jie neatlaiko vaiko svorio. Mažas vaikas gali atsiremti į tinklelį manydamas, kad jis tvirtas, tačiau kartu su visa konstrukcija iškrenta žemyn. Tai viena tų klaidų, kurios atrodo visai logiškos, kol neįvyksta nelaimė.
Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja Evelina Klepšytė-Janauskienė priduria, kad vasarą rizika tik didėja. Kai patalpos dažniau vėdinamos ir langai ilgesniam laikui paliekami atviri, suaugusiesiems reikia dar vieno įpročio – patikrinti, kur vaikui lengviausia užlipti, pasiekti palangę ar prisitraukti prie lango. Net geras pokalbis su vaiku čia ne visada padeda. Mažam žmogui pavojus dažnai atrodo kaip kvietimas pažiūrėti, kas yra anapus.
Tinklelis nuo vabzdžių nesustabdo kritimo
Būtent šis mitas, pasak medikų, kartojasi iš metų į metus. Žmonės mato tinklelius ir įsivaizduoja, kad langas tapo saugus. Tačiau apsauga nuo vabzdžių ir apsauga nuo kritimo yra du visiškai skirtingi dalykai. Tinklelis turi sulaikyti uodą, ne vaiką. Jeigu mažylis į jį atsiremia, poveikis dažnai būna toks, lyg jo visai nebūtų.
Todėl ligoninės specialistai kalba ne apie vieną stebuklingą sprendimą, o apie kelis kartu veikiančius įpročius. Langų ribotuvai turėtų neleisti atverti lango daugiau nei 10 centimetrų. Atidarant langą, verta naudoti tik viršutinę jo dalį arba mikroventiliacijos režimą. Vaiko kambaryje baldai neturėtų stovėti taip, kad jie taptų laiptais į palangę. O kambariai, kuriuose žaidžia maži vaikai, turi būti stebimi ypač atidžiai, net jei tą popietę atrodo, kad viskas vyksta ramiai.
Medikai primena ir dar vieną dalyką: jaunesni nei šešerių metų vaikai gali iškristi net pro labai nedidelį tarpą. Todėl ribotuvo paskirtis nėra „šiek tiek pristabdyti vėją“. Jo paskirtis – nepalikti vietos klaidai. Kai kalbame apie vaiką, keliolika centimetrų jau yra pakankamai daug, kad suaugusiam atrodytų neproblemiška, o mažam kūnui – pavojinga.
Ką ši istorija reiškia šeimoms vasarą
Ši istorija svarbi ne tik Šiauliams. Ji tinka beveik kiekvienam namui, kuriame vasarą plačiai atveriami langai, kambariuose stumdomi baldai ir vaikai laksto tarp virtuvės, svetainės ir miegamojo. Ligoninės medikai aiškiai sako, kad prevencija yra veiksmingiausia apsauga. Kitaip tariant, daug lengviau pakeisti kambario tvarką, nei vėliau aiškintis, kaip išvengti pasekmių po kritimo iš ketvirto ar penkto aukšto.
Dar vienas svarbus dalykas – kritimai iš aukščio nesibaigia vien langais. Mažesni vaikai dažnai susižaloja krisdami nuo laiptų, o vyresni – nuo balkonų, stogų ar kitų aukštų vietų. Tai reiškia, kad saugumas turi būti vertinamas ne tik prie lango, bet ir visoje namų aplinkoje. Jei namuose yra keli aukštai, apsauginiai varteliai prie laiptų, aiškiai sutvarkyta erdvė ir ribotas priėjimas prie pavojingų vietų nėra perteklinė prabanga. Tai yra kasdienė priežiūra, kuri dažnai kainuoja mažiau nei viena klaida.
Respublikinės Šiaulių ligoninės medikų žinutė po šių dviejų nelaimių paprasta ir labai žemiška: vasara neturi virsti periodu, kai namuose tikimasi blogiausio, bet ji turi priminti, kad atidarytas langas ir vaiko kambarys niekada negali būti palikti savieigai. Kartais didžiausia apsauga yra visai ne sudėtinga įranga, o keli tylūs sprendimai prieš išvykstant į virtuvę, įsijungiant televizorių ar kelioms minutėms nukreipiant akis kitur. Būtent tos minutės ir skiria įprastą vakarą nuo tragedijos.