Birželio 27 d. Lietuva vėl krito į tą vasaros dienų režimą, kai šešėlis tampa geidžiamiausia vieta, o asfaltas įkaista greičiau nei žmonės spėja išgerti vandens. Tokiu metu dažnai pirmiausia galvojame apie savo savijautą. Tačiau Darbo inspekcija primena kitą dalyką: karštis nėra tik nepatogumas, jis gali virsti realia darbo saugos problema, o kai kuriomis aplinkybėmis darbuotojas turi teisę pasakyti „ne“.
LRT radijui šeštadienį kalbėjęs Valstybinės darbo inspekcijos Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus vedėjas Saulius Balčiūnas sako, kad aukšta oro temperatūra didina nelaimingų atsitikimų riziką. Tai ypač svarbu tiems, kurie dirba lauke, ant stogų, sandėliuose, statybvietėse ar kitose vietose, kur karštis kaupiasi greičiau nei galima jį išsklaidyti. Karštą dieną klaida įvyksta ne todėl, kad žmogus tingi. Ji dažnai įvyksta todėl, kad kūnas tiesiog nebespėja.
Kada darbo diena jau tampa pavojinga
Svarbiausia šiame pokalbyje yra ne vien pats termometras. S. Balčiūnas aiškiai pasako, kad darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jeigu darbo sąlygos dėl karščio kelia pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Ši teisė įtvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnyje. Kitaip tariant, čia kalbama ne apie kaprizą, o apie teisėtą apsaugą.
Tai nereiškia, kad žmogus gali bet kurią karštą akimirką palikti darbo vietą. Įstatymo logika paprasta: reikia turėti pagrindo manyti, kad dirbti pavojinga. Tačiau būtent tokiose situacijose dažnai ir atsiranda skirtumas tarp to, kas atrodo „dar pakeliama“, ir to, kas iš tikrųjų jau kelia riziką. Jei žmogus jaučia svaigulį, silpnumą, jam trūksta oro arba darbo vietoje nėra elementarių priemonių atvėsti, signalas labai aiškus.
Darbo inspekcija nurodo ir pirmą žingsnį: visų pirma reikėtų kreiptis į darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai arba į įmonės saugos specialistą. Jei tokio žmogaus nėra, galima eiti tiesiai pas darbdavio atstovą. O jeigu problema nesprendžiama, darbuotojas gali informuoti Darbo inspekciją. Tai svarbu ne tik teoriškai. Karščio dienomis daugelis tyli iki paskutinės minutės, nes nenori atrodyti nepatogūs. Tačiau tyla kartais kainuoja daugiau nei atviras pokalbis.
Ką privalo daryti darbdavys
Šeštadienį kalbėdamas apie darbą kaitroje S. Balčiūnas priminė ir darbdavių pareigas. Lauke dirbantiems žmonėms turi būti sudarytos sąlygos dirbti su lengvais, šviesiais drabužiais ir galvos apdangalais. Kai oro temperatūra viršija 28 laipsnius, darbuotojai turi būti aprūpinami vandeniu. Tai nėra maloni smulkmena. Tai paprasčiausia apsauga nuo perkaitimo, kuriai nereikia jokios sudėtingos technologijos.
Dar svarbesnė detalė yra pertraukos. Darbo inspekcijos teigimu, kai aplinkos temperatūra siekia daugiau nei 28 laipsnius, darbuotojams ne rečiau kaip kas 1,5 valandos turi būti suteikiamos specialios pertraukos, o jų bendra trukmė per aštuonių valandų darbo dieną turi siekti ne mažiau nei 40 minučių. Tai gana aiškus signalas ir vadovams, ir brigadininkams: vasarą darbo ritmas negali būti toks pats kaip balandį.
Ši vieta ypač svarbi todėl, kad dalis nelaimių darbe įvyksta ne nuo dramos, o nuo smulkmenų. Žmogus dirba ilgiau, nei turėtų. Neatsisėda, kai reikia. Neišgeria vandens. Nepersitvarko grafiko. O tada viena galva pasisuka per greitai, vienas žingsnis ant įkaitusio paviršiaus, vienas netikslus judesys ir atsiranda situacija, kurią jau tenka spręsti medikams.
Lauko darbai turi savo valandas
Darbo inspekcija taip pat nurodo, kad darbdaviai privalo organizuoti darbus taip, jog darbuotojai lauke nedirbtų tomis valandomis, kai oro temperatūra būna aukščiausia. Tai paprasta, bet dažnai pamirštama taisyklė. Vasaros diena nėra vienoda nuo ryto iki vakaro. Ankstyvos valandos, vidurdienis ir popietė daro labai skirtingą poveikį žmogaus kūnui, ypač jei darbas fizinis.
Toks organizavimo klausimas svarbus ne tik statyboms ar kelių darbams. Jis liečia ir sandėlius, ir logistiką, ir žemės ūkį, ir kiemų priežiūrą, ir bet kurį kitą sektorių, kuriame žmonės privalo būti lauke. Darbdavys, kuris planuoja darbus protingai, realiai sumažina riziką. Darbdavys, kuris viską verčia daryti tuo pačiu ritmu kaip vėsesnę dieną, iš esmės perkelia karščio kainą ant žmogaus kūno.
Būtent todėl šiandien verta kalbėti ne apie tai, ar karšta, o apie tai, kaip prisitaikome. Kartais užtenka perkelti sunkiausius darbus į ankstesnį laiką, dažniau stabtelėti, suplanuoti pavėsį ir pasirūpinti vandeniu. Skamba paprastai, bet būtent tokie sprendimai dažnai ir atskiria saugų darbo vakarą nuo kelionės į priimamąjį.
Kai karštis jau matuojamas ne tik termometru
LRT tekste cituojamas ir kitas svarbus skaičius: mirtinų atvejų dėl darbo per kaitrą pasitaiko gana retai, tačiau lengvai sutrikdančių sveikatą atvejų būna iki šimto per metus. Tai jau ne abstrakti grėsmė. Tai skaičius, kuris rodo, kad problema nėra viena kita išimtis. Ji kartojasi.
Inspekcijos atstovas taip pat priminė, kad darbo per karštį poveikis skiriasi patalpose ir lauke. Viduje galima įrengti oro kondicionavimą, geriau valdyti aplinką, o lauke žmogus dažnai priklauso nuo to, ką pavyksta suorganizuoti darbdaviui. Todėl lauko darbai ir tampa jautriausia zona. Kai įsisuka kaitra, nebelieka vietos įprastam „dar truputį“.
Šiame kontekste svarbi ir Meteorologų prognozė, kurią minėjo tekstas. Šeštadienį daugelyje rajonų tikėtasi 30–33 laipsnių, sekmadienį 31–36, o pirmadienį daug kur 32–37 laipsnių kaitros. Tai ne toks savaitgalis, kai galima tiesiog nekreipti dėmesio į kūno siunčiamus signalus. Toks savaitgalis verčia planuoti iš anksto.
Birželio rekordas Lietuvoje, pasak pateiktos informacijos, siekia 35,7 laipsnio ir buvo užfiksuotas Kaišiadorių stotyje 2019 metais. Būtent tokie skaičiai padeda suprasti, kad kalbame ne apie simbolinį karštį. Kalbame apie orą, kuris keičia darbų grafiką, saugos taisykles ir elementarų žmogaus ištvermės limitą.
Ką skaitytojas turėtų pasiimti sau
Ši žinia svarbi kiekvienam, kuris vasarą dirba bent kiek fiziškai. Jeigu darbas vyksta lauke, reikėtų žiūrėti ne į kalendorių, o į kūną ir į orą. Vandenį laikyti po ranka. Pertraukas vertinti rimtai. Jeigu aplinkui nėra saugos specialisto ar aiškaus sprendimo, neprisiimti rizikos vien dėl to, kad „taip visada būdavo“. Vasarą tas argumentas dažnai baigiasi blogiau, nei atrodo ryte.
Birželio 27 d. LRT radijuje nuskambėjęs Darbo inspekcijos paaiškinimas iš esmės pasako labai paprastą dalyką: darbuotojo pareiga nėra kentėti iki perkaitimo. Kartais saugumas prasideda ne nuo didelių reformų, o nuo teisės sustoti, išgerti vandens ir grįžti į darbą tik tada, kai tai dar tikrai saugu.