Po 12 dienų Venesueloje į Druskininkus grįžusi gydytoja Eglė Ragaišytė šiandien iš naujo priminė, kad medicina kartais prasideda ne kabinete, o vietoje, kur stresas, karštis ir nežinia tampa kasdienybe. Kolegos ją sutiko ne kaip žmogų, kuris „buvo išvykęs į komandiruotę“, o kaip medikę, kuri kartu su Lietuvos mobiliosios skubiosios medicinos pagalbos komanda dirbo po stipraus žemės drebėjimo šalyje, kurioje gyvenimas trumpam virto nuolatiniu laukimu. Neatsitiktinai grįžusi ji pasakė dvi frazes, kurias druskininkiečiai dar ilgai cituos: „Buvau Venesueloje, bet Venesuelos nemačiau“ ir „Jei reikės – kartosiu“.
Misija, kurioje nebuvo nei įprasto ritmo, nei įprastos ligoninės
Venesuela tapo pirmąja tarptautine misija Lietuvos mobiliajai skubiosios medicinos pagalbos komandai. Tai svarbu ne tik dėl simbolikos. Komanda vyko ne į ramią pagalbos stovyklą, o į vietą, kur žemės drebėjimas paliko sužeistus žmones, sugriuvusias struktūras ir labai ribotas judėjimo galimybes. Saugumo sumetimais medikai galėjo judėti tik apibrėžtoje zonoje, todėl kiekvienas sprendimas buvo daug svarbesnis nei įprastoje ligoninės pamainoje.
Skrydis kariniu lėktuvu iš Vokietijos į Venesuelą jau pats savaime rodė, kad čia nebus įprasto darbo scenarijaus. Atvykę medikai įkūrė stacionarią lauko ligoninę, kurioje darbas vyko visą parą. Pasikeisdami jie budėdavo po šešias valandas, o tai reiškia, kad poilsis, maistas, tvarkaraštis ir net kasdienis tempas buvo sukarpyti pagal vieną tikslą: išlaikyti pagalbą veikiančią be pertraukų.
Svarbiausia šios misijos detalė – pacientų kelias. Į lauko ligoninę pagalbos tarnybos atveždavo žmones tiesiog iš gatvės, kartais netekusius namų, kartais likusius be paskirtų vaistų. Nebuvo galimybės jų ramiai nukreipti kitur, laukti tyrimų ar siųsti į kitą gydymo įstaigą. Viskas turėjo būti padaryta vietoje, ir būtent tai humanitarinėse misijose labiausiai išbando gydytojo ramybę.
Kai ašaros tampa tokiu pat kasdieniu vaizdu kaip temperatūra lauke
Eglė Ragaišytė pasakojo, kad ne vienas pacientas apsipildavo ašaromis, rodydamas medikams nuotraukas artimųjų, kurių neteko per žemės drebėjimą. Tokiose situacijose medicina nebėra tik procedūros ar vaistų skyrimas. Tai tampa gebėjimu išlikti tvirtam, kai šalia tavęs stovi žmogus, kuriam ką tik sugriuvo visas pažįstamas gyvenimas.
Būtent dėl to šios misijos istorija yra stipresnė už bet kokią sausą ataskaitą. Gydytoja kalbėjo ne tik apie pacientus, bet ir apie kasdienę būseną, kurioje reikia priimti sprendimus greitai, tačiau kartu neprarasti žmogiškumo. Nors lauko ligoninė veikė kaip organizuota sistema, aplinka jai nuolat priminė, kad tai laikina pagalba, o ne įprasta gydymo grandinė.
Misijos dalyviai gyveno senoje apleistoje bažnyčioje. Toks sprendimas iš šalies gali skambėti keistai, bet ten, kur veikia saugumo ribojimai ir trūksta normalių patalpų, tenka rinktis tarp nepatogumo ir dar didesnio nepatogumo. Gydytoja atvirai prisipažino miegojusi hamake. Pasak jos, jame vorai ir vabalai ne taip pasiekia. Tai viena iš tų frazių, kurias sunku pamiršti, nes joje telpa visas misijos absurdas ir kasdienė logistika: miegas tampa ne poilsiu, o būdu bent kiek apsisaugoti nuo aplinkos.
Prie to prisidėjo ir visiškai svetimas klimatas. Venesuelos oras komandai buvo dar vienas išbandymas, o grįžus į Lietuvą, kaip sakė pati medikė, atrodė tarsi pagaliau išėjai iš šiltnamio ir uždarei duris. Toks palyginimas labai tiksliai nusako, kiek daug jėgų kainuoja darbas aplinkoje, kurioje kiekvienas kvapas, karštis ir garsas yra stipresni nei įprastai.
Ką šis grįžimas reiškia Druskininkams
Druskininkų ligoninėje šis sugrįžimas svarbus ne tik kaip graži istorija. Savivaldybės vadovai ir ligoninės kolegos medikei dėkojo todėl, kad tokie žmonės parodo, ką reiškia profesinis pasirengimas realioje krizėje. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas neatsitiktinai pabrėžė, kad įstaigoje dirba drąsūs, atsakingi ir savo profesijai atsidavę žmonės. Kai savi žmonės dirba tarptautinėje misijoje, tai kelia pasitikėjimą ir vietoje, ir už Lietuvos ribų.
Ši istorija kartu primena ir dar vieną dalyką: katastrofų atveju reikalingi ne tik chirurgai ar greitosios ekipažai. Reikia komandų, kurios geba veikti kartu, prisiimti atsakomybę ir greitai prisitaikyti prie sąlygų, kurių mokymai niekada iki galo neatkurs. Eglė Ragaišytė su komanda tą išgyveno pirmą kartą, o pats faktas, kad jie gavo tarptautinį sertifikatą ir nuolat dalyvauja pratybose, rodo, jog tokios misijos nėra improvizacija.
Ir vis dėlto stipriausia čia yra ne ekstremali aplinka, o pasirinkimas grįžti ir dirbti toliau taip, kaip dirbo iki išvykimo. Gydytoja pasakė, kad jei reikės, kartos. Tai nėra herojiškas šūkis iš plakato. Tai sakinys žmogaus, kuris matė baimę, sužeidimus, netektį ir labai aiškiai supranta, kad pagalba kartais prasideda ten, kur kitiems baigiasi drąsa.
Druskininkams tai gera žinia paprasta prasme: jų ligoninėje dirba žmogus, kurio patirtis prasiplėtė už Lietuvos ribų, o kartu ir vietos pacientai gali jaustis ramiau žinodami, kad jų gydytoja matė ne tik įprastą priimamąjį, bet ir situacijas, kuriose kiekviena minutė turi svorį.
Tokios misijos svarbios ir dar vienu aspektu: jos grąžina patirtį namo. Gydytoja, kuri matė ekstremalias sąlygas, į įprastą priimamąjį parneša kitokį žvilgsnį į atsakomybę, komandą ir pasirengimą. Būtent todėl neatsitiktinai pabrėžiama, kad Eglė Ragaišytė nuolat dalyvauja pratybose ir pernai gavo tarptautinį sertifikatą. Tokie dalykai neatsiranda per vieną savaitę. Jie susideda iš kartojimo, disciplinos ir labai aiškaus supratimo, kad kritinėje situacijoje improvizuoti galima tik tada, kai pagrindai jau tvirti.
Druskininkų ligoninei tai irgi stiprus ženklas. Kai kolektyve dirba žmogus, galintis kalbėti apie lauko ligoninę, budėjimą po šešias valandas ir pacientus, kuriuos atvežė tiesiai iš gatvės, pats žodis „pasirengimas“ tampa daug realesnis. Miestui tokie žmonės reikalingi ne tik dėl prestižo. Jie primena, kad medicina yra vieta, kurioje kasdienės smulkios atsakomybės kartais virsta labai didelėmis.