Liepos 18-ąją LRT paskelbtoje publikacijoje šeimos gydytoja ir endobiogenikos specialistė Evelina Nevardauskaitė-Rudzikienė priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką: karštis nėra vien tik oro sąlyga. Vienam žmogui jis kelia tik nepatogumą, o kitam tampa ženklu, kad kūnas jau nebesusitvarko taip, kaip turėtų. Kartais problema slypi skydliaukėje, kartais – svoryje, hormonų pokyčiuose, vaistuose ar ilgalaikiame įtampoje gyvenančiame kūne.
Tai ir yra įdomiausia šios temos dalis: vasaros viduryje visi kalba apie termometrą, bet gydytojos pasakojimas verčia žiūrėti giliau. Tas pats 30 laipsnių karštis vienam reiškia ledus ir pavėsį, kitam – širdies plakimą, prakaitą ir norą kuo greičiau grįžti į vėsią patalpą. Ne todėl, kad žmogus būtų silpnas. Dažnai todėl, kad jo organizmas dirba su kitu foniniu krūviu.
Skydliaukė čia veikia kaip termostatas
Gydytoja aiškina labai paprastai: skydliaukė dalyvauja termoreguliacijoje. Ji padeda kūnui palaikyti pusiausvyrą, kai aplinka keičiasi, o žmogus turi prisitaikyti prie šilumos arba šalčio. Kai skydliaukės veikla išsibalansuoja, kūnas ima siųsti signalus, kurių žmonės iš pradžių nesureikšmina. Vieni sako, kad jiems per karšta net ten, kur kitiems dar visai pakenčiama. Kiti priešingai – jaučia šaltį ir žiemą, ir vasarą.
Būtent dėl to karščio netoleravimas neretai tampa vienu pirmųjų klausimų, kai šeimos gydytojas įtaria skydliaukės sutrikimą. Prie to gali prisidėti ir staigūs energijos šuoliai: žmogus vieną dieną jaučiasi tarsi turėtų per daug jėgų, o kitą jau nebežino, kur jos dingo. Lygiai taip pat išsiderina miegas – vieniems atsiranda nemiga, kiti pradeda snausti ne laiku ir ne vietoje.
Tai nėra tik sezoninis nepatogumas. Karštį sunkiau pakelia ir tie žmonės, kurių skydliaukė dirba netolygiai, nes jų kūnas nebegali taip greitai persijungti iš vienos būsenos į kitą. Vasarą tai ypač juntama, nes aplinkos šiluma dar labiau apkrauna sistemą, kuri ir taip jau stengiasi išlaikyti pusiausvyrą.
Kai kūnas pats sau tampa izoliacija
LRT kalbinta gydytoja atkreipia dėmesį ir į antsvorį. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba tiesmukai, bet logika čia paprasta: poodinis riebalų sluoksnis veikia kaip natūrali izoliacija. Žiemą tai kartais padeda sulaikyti šilumą, tačiau vasarą ta pati savybė ima veikti prieš žmogų. Šiluma ilgiau laikosi kūne, sunkiau pasišalina į aplinką, o organizmas bando gelbėtis prakaituodamas.
Prakaitas nėra blogis. Tai normalus vėsinimosi būdas. Tačiau kai jo tampa per daug, kūnas kartu praranda skysčius ir elektrolitus. Tada atsiranda dar vienas sluoksnis problemų: galvos svaigimas, nuovargis, silpnumas, noras sėsti arba net atsigulti, nors vos prieš valandą atrodė, kad viskas gerai. Vasaros karštyje būtent toks nuovargis dažnai nurašomas orui, nors iš tiesų gali būti ženklas, kad organizmas jau senokai gyvena ant ribos.
Gydytoja taip pat priminė, kad karščiui jautresnės gali būti moterys, kurių menstruacijų ciklas išsibalansavęs, taip pat tos, kurios jau išgyvena menopauzę. Hormonų pokyčiai keičia, kaip kūnas reaguoja į temperatūrą, todėl kai kurios moterys karštį pajunta stipriau ir staigiau. Prie viso to prisideda ir lėtinis stresas. Kai žmogus ilgai gyvena įsitempęs, jo termoreguliacija taip pat nebedirba taip tvarkingai, kaip turėtų.
Svarbu ir vaistai. LRT publikacijoje paminėti diuretikai bei kraujospūdį mažinantys preparatai. Jie gali didinti dehidratacijos riziką, o tai karštyje labai greitai tampa rimtu deriniu. Vienas dalykas yra prakaituoti einant trumpą kelią iki parduotuvės. Visai kas kita – visą dieną būti saulėje, kai kūnas jau ir taip netenka skysčių greičiau, nei spėja juos atstatyti.
Kodėl nepakanka pasakyti „man tiesiog nepatinka vasara“
Patogiausia tokius pojūčius nurašyti charakteriui. Esą vieni žmonės nemėgsta vasaros, kiti ją dievina, ir tiek. Bet šioje vietoje gydytojos žodžiai primena, kad kūno reakcija dažnai yra tikslesnė už mūsų pačių pasiteisinimus. Jeigu žmogus kiekvieną vasarą patiria tą patį scenarijų – smarkiai prakaituoja, ima silpti, tampa irzlus, sutrinka miegas arba atsiranda keistų energijos bangų – verta į tai žiūrėti rimčiau.
NHS aprašoma hipertiroidizmo ir dehidratacijos informacija padeda suprasti, kodėl tokie simptomai negali būti ignoruojami. Kai skydliaukė dirba per aktyviai, kūnas gali reaguoti karščio netoleravimu, širdies plakimu, miego problemomis ir svorio pokyčiais. Kai trūksta skysčių, tie patys pojūčiai dar sustiprėja. Kitaip tariant, vasaros tvankuma kartais yra ne priežastis, o paskutinis lašas, kuris išryškina tai, kas jau seniai vyksta viduje.
Todėl svarbiausias klausimas nėra „kaip greičiau iškęsti karštį“. Tikresnis klausimas skamba taip: kodėl mano kūnas į jį reaguoja būtent taip? Jei atsakymas vis grįžta prie skydliaukės, hormonų, svorio, vaistų ar streso, verta nebeapsimetinėti, kad visa tai tėra oro kaprizas.
Kasdienybėje tai reiškia labai paprastus dalykus. Karštesnę dieną verta rinktis lengvesnius drabužius, gerti daugiau vandens, neperkrauti savęs dienos viduryje ir stebėti, kada pojūčiai kartojasi. Tačiau svarbiausia – neatidėlioti vizito pas gydytoją, jei karščio netoleravimas kartojasi metai iš metų arba kartu atsineša visą paketą kitų ženklų: miego sutrikimus, energijos svyravimus, svorio pokyčius, stipresnį prakaitavimą ar nuolatinį silpnumą.
Vasara tada tampa ne priešas, o testas. Ir tas testas dažnai parodo labai žemišką dalyką: kūnas nėra kaprizingas, jis tiesiog praneša, kad jam jau per sunku tylėti.
Kartais žmonės tokius pokyčius pastebi tik po ilgesnio laiko, nes jie susidėlioja lėtai. Iš pradžių atrodo, kad kaltas blogas miegas, tada – sunkesnis maistas, vėliau – darbas, o galiausiai paaiškėja, kad visą vasarą žmogus gyvena su per didele įtampa. Būtent todėl verta stebėti ne vieną simptomą, o visą jų derinį. Jei kartu su karščio netoleravimu atsiranda širdies permušimai, neįprastas nuovargis ar staigesnis svorio kitimas, tai jau nebe smulkmena, kurią galima atidėti rudeniui.