Žmogus užveria kompiuterį, bet galva dar ne. Pranešimai nurimsta, darbo diena formaliai baigiasi, o mintys apie nebaigtas užduotis vis tiek lipa į vakarą. Būtent taip ir atrodo įtampa, apie kurią liepos 2 d. paskelbtame LRT tekste kalba psichoterapeutas Dainius Jakučionis: darbas dažnai neišeina kartu su žmogumi iš biuro ar iš namų.
Šis tekstas nėra apie vieną pavargusį vakarą. Jis apie įprotį, kuris pamažu tampa norma. LRT publikuotame straipsnyje cituojami ir „Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso duomenys: kas penktas gyventojas pripažįsta, kad darbas dažnai nustelbia poilsį ir laisvalaikį, 4 proc. sako dėl darbo beveik neturintys laisvo laiko, o tik 38 proc. teigia randantys laiko ir darbui, ir poilsiui, ir asmeniniam gyvenimui.
Kai darbas persikelia į vakarą
Skaičiai čia svarbūs todėl, kad jie išima temą iš abstrakcijos. Lengva sakyti, jog žmonės tiesiog „pavargę“. Visai kas kita matyti, kad kiekvienas penktas žmogus jaučia, jog darbas užgožia poilsį, o daliai žmonių net ir laisvas laikas praktiškai tampa prabanga. Tada problema atrodo nebe asmeninė silpnybė, o kasdienis ritmas, kuris per stipriai suspaudžia visą dieną.
Psichoterapeutas D. Jakučionis sako, kad šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau „išjungti galvą“ po darbo. Šita formuluotė labai taikli. Daugelis moka užverti nešiojamąjį kompiuterį, užrakinti kabinetą, net išjungti el. paštą. Bet mintys apie nebaigtas užduotis lieka gyvos dar ilgai po to, kai kūnas jau turėtų ilsėtis. Vakare jos grįžta kaip tylus fonas, o savaitgalį kartais tampa net garsesnės.
Čia ir prasideda svarbiausia dalis: nebaigti darbai nėra tik blogas įpročio likutis. Psichologijoje seniai žinomas efektas, kurį aprašė lietuvių kilmės psichologė Bluma Zeigarnik. Ji pastebėjo, kad žmonės geriau įsimena nebaigtus ar nutrauktus darbus nei tuos, kurie jau padaryti. Kitaip tariant, smegenys mėgsta neužverstas duris. Kol užduotis nebaigta, ji tarsi lieka atidaryta fone ir primena apie save vis iš naujo. Tai ypač juntama tada, kai darbų diena baigiasi ne aiškia riba, o tiesiog dar vienu pranešimu telefone arba dar vienu „greitai atsakysiu“ pažadu, kuris vakare grįžta kaip papildomas triukšmas galvoje.
Kodėl smegenys nepaleidžia neužbaigtų darbų
Šis mechanizmas skamba beveik nekaltai, bet kasdienybėje jis virsta labai konkrečiais dalykais. Žmogus galvoja apie vieną laišką, paskui apie kitą susitikimą, paskui apie rytdienos terminą, o po valandos jau nebežino, nuo ko pradėti atsipalaiduoti. Viskas lyg ir normalu, bet po truputį vakaras tampa dar viena darbo pamaina, tik be algos ir be aiškios pabaigos.
LRT tekste D. Jakučionis pastebi ir kitą dalyką: specialistų pagalbos ieško vis daugiau pavargusių ir perdegusių žmonių. Jis tai sieja ne tik su darbo krūviu, bet ir su kultūra, kurioje reikia daug dirbti, būti labai atsakingam, vengti pasakyti „ne“ ir jausti, kad vertę įrodai tik nuolat būdamas naudingas. Toks spaudimas ypač stiprus ten, kur darbo diena persipina su asmeniniu gyvenimu per telefoną ir nuolatinius pranešimus.
Todėl vien tik „pailsėsiu savaitgalį“ ne visada suveikia. Jeigu savaitgalį galva vis tiek sukasi apie užduotis, o miegas tampa paviršutiniškas, problema jau nebe viename nuovargio vakare. Tai signalas, kad ribos tarp darbo ir poilsio išsitrynė per daug. Štai kodėl straipsnyje kalbama apie darbo higieną, atsijungimą nuo pranešimų, poilsio įgūdžius ir praktines žinias, kurios padėtų žmogui ne tik dirbti, bet ir iš tiesų atsigauti.
Kada verta sustoti ir perbraižyti ribas
Paprastas testas dažnai yra visai žemiškas. Jei užvertus darbo dieną mintys vis tiek kartojasi vakare, jei užmigti darosi sunkiau, jei rytas prasideda ne nuo kavos, o nuo galvoje užsikuriančio darbų sąrašo, verta sustoti ir pažiūrėti, kas vyksta. Nebūtinai iš karto dramatiškai. Kartais užtenka labai aiškaus ritualo: dienos pabaigoje užsirašyti, kas liko neužbaigta, ir palikti tai rytojui, o ne nešiotis į lovą.
Tas pats galioja ir skaitmeniniam triukšmui. Jeigu pranešimai nuolat traukia ranką tikrinti telefoną, smegenys iš esmės niekada nebūna išjungimo režime. Todėl ribos tarp darbo ir poilsio šiandien jau nebėra prabanga. Tai praktiška higiena, tokia pat paprasta kaip miegas, vanduo ar normalus maistas. Skirtumas tik tas, kad be jos žmogus dažnai nepastebi, kaip vakaras tampa dar viena dienos atkarpa, o ne atsistatymo laikas.
Liepos 2 d. LRT tekste nuskambėję skaičiai ir psichoterapeuto pastabos primena paprastą dalyką: poilsis nėra tai, kas liko po darbo. Jei darbas užima per daug vietos, poilsį tenka saugoti sąmoningai. Ir kuo anksčiau žmogus tą padaro, tuo mažesnė tikimybė, kad vakarinis nuovargis po truputį virs pastovia būsena.
Kaip po darbo susikurti užsklandą
LRT tekste kalbama apie darbo higieną, ir šis žodis čia ne šiaip gražus priedas. Kai žmogus sąmoningai neatskiria darbo nuo poilsio, galva neturi progos persijungti. Todėl daug ką išsprendžia labai paprasti veiksmai: išjungti pranešimus tam tikram laikui, užrašyti kitai dienai likusias užduotis, paskirti aiškų laiką paskutiniam laiškui ar paskutiniam skambučiui ir tada jau sąžiningai sustoti.
Tai nėra stebuklinga formulė. Bet būtent tokie maži ritualai smegenims duoda signalą, kad diena uždaryta. Jei to signalo nėra, vakaras ir darbas susilieja į vieną ilgesnę, sunkesnę atkarpą. Tada miegas dažnai nukenčia pirmiausia: sunkiau užmigti, lengviau pabusti, o ryte galvoje jau sukasi ne dienos planas, o vakar neišspręsti klausimai.
Žmonėms, kurie dirba įtemptuose grafikuose ar nuolat gyvena su telefonu rankoje, tai ypač svarbu. Čia ne apie silpnumą ar charakterį. Tai apie ribas, kurias kiekvienas turi susidėlioti pats, jei nori, kad poilsis nebūtų tik žodis kalendoriuje. Kuo anksčiau tos ribos atsiranda, tuo mažesnė tikimybė, kad kasdienis nuovargis persikels į nuolatinį perdegimo foną.
Liepos 2 d. LRT tekste išryškinta esmė labai paprasta: jei galva vis dar dirba po darbo, problema nėra vienas vakaras. Tai signalas peržiūrėti ritmą, nes poilsis nėra papildoma prabanga. Jis yra dalis pačio darbo išlikimo.