Seime svarstomas siūlymas savivaldybių viešosios tvarkos pareigūnams suteikti daugiau galios prie paspirtukų ir dviračių nėra tik sausas teisės aktų pataisų paketas. Tai klausimas apie labai žemišką dalyką: kas iš tikrųjų prižiūri, kaip žmonės juda miestų gatvėmis, šaligatviais ir takais, kai mikrojudumo priemonių jau seniai nebeįmanoma vadinti egzotika.
Šią savaitę Seimas bendru sutarimu nutarė imtis svarstyti socialdemokratų siūlymo leisti savivaldybių viešosios tvarkos pareigūnams stabdyti dviratininkus ir paspirtukų vairuotojus bei, nustačius pažeidimą, surašyti administracinių nusižengimų protokolus. Iniciatorių akimis, būtent čia ir slypi esmė: jei įstatymas jau numato taisykles, saugančias pėsčiuosius ir kitus pažeidžiamus eismo dalyvius, tos taisyklės turi būti tikrai kontroliuojamos, o ne tik gražiai surašytos popieriuje.
Ką Seimas nori pakeisti
Pagal dabar galiojančią tvarką šias transporto priemones tikrinti gali policijos, Karo policijos, muitinės, Lietuvos transporto saugos administracijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai. Savivaldybių darbuotojai kol kas turi visai kitą vaidmenį: jie rūpinasi eismo organizavimu, infrastruktūros priežiūra ir švietimu, bet neturi teisės sustabdyti eismo dalyvio ar vietoje surašyti protokolo.
Būtent tą skylę ir bandoma užkamšyti. Pataisomis savivaldybių viešosios tvarkos pareigūnams būtų suteikta aiški kompetencija prižiūrėti dviračių, motorinių dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismą, stabdyti šias priemones, atlikti būtinas patikras ir fiksuoti pažeidimus tiek vietoje, tiek techninėmis priemonėmis. Kitaip tariant, vietos žmonės gautų daugiau ne simbolinės, o tikros kontrolės.
Siūlymo pristatyme Seimo pirmininkas Juozas Olekas akcentavo, kad tai ne tik eismo saugumo, bet ir protingo valstybės pajėgų paskirstymo klausimas. Jo logika paprasta: jei savivaldybės kasdien mato tą pačią problemą savo gatvėse, jos ir gali į ją reaguoti greičiausiai. Tai ypač svarbu ten, kur mikrojudumo priemonės tapo kasdieniu judėjimo būdu, o pažeidimų daugėja ne per vieną dieną, bet nuosekliai, kol galiausiai juos ima jausti ir pėstieji, ir vairuotojai, ir patys paspirtukų naudotojai.
Kodėl ši tema nesibaigia prie baudų
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalba sukasi tik apie dar vieną instituciją, kuri galėtų išrašyti baudą. Bet tikrąją įtampos vietą čia reikia matyti plačiau. Paspirtukai ir elektriniai dviračiai per kelis metus iš „patogios naujovės“ virto įprasta miesto judėjimo priemone, o kartu padaugėjo ir situacijų, kai važiuojama šaligatviais, viršijamas leistinas greitis, vežami keleiviai arba pavojingai manevruojama.
Tokiame fone savivaldybių pareigūnų įgaliojimai atrodo kaip bandymas priartinti kontrolę prie problemos vietos. Miestai ir kurortai juk gyvena ne pagal abstrakčias taisykles, o pagal labai konkrečias gatves, takus, skersgatvius ir pėsčiųjų srautus. Druskininkų centro alėjos, parko takai, siauresnės gyvenamosios gatvelės ar kurorto jungtys tarp poilsio vietų yra būtent tokios erdvės, kur prastai valdoma mikrojudumo kultūra greitai tampa bendru rūpesčiu.
Todėl ir politinis argumentas šiame siūlyme nėra vien bausmė. Iniciatoriai sako, kad tai leistų vietos lygmens tvarkos priežiūrą vykdyti arčiau žmonių, ten, kur problema matoma kasdien ir kur į ją galima greičiausiai sureaguoti. Toks požiūris gali skambėti nuobodžiai, bet būtent jis dažnai lemia, ar nauja tvarka lieka teorija, ar ima veikti realybėje.
Ką tai reikštų miestams ir jų gyventojams
Jei pataisos būtų priimtos, pasikeistų ne vien pareigūnų darbo ribos. Pasikeistų ir žinutė miestų gyventojams. Važiuoti paspirtuku būtų ne mažiau patogu, bet labiau matoma, kad taisyklės galioja visiems. Tokia žinutė ypač svarbi ten, kur turistų srautai susimaišo su vietos gyventojų kasdienybe: vieni lekia nuo viešbučio iki kavinės, kiti skuba į darbą, treti eina su vaikais, o ketvirti tiesiog nori ramiai pereiti gatvę.
Savivaldybių viešosios tvarkos grupės vyresnysis patarėjas Gintaras Leperskas Seimo komitete sakė, kad tokios teisės suteikimo atveju ji būtų įgyvendinama. Jis neslėpė ir paprastos realybės: tikrai bus žmonių, kurie nestos, bus įvairių pažeidėjų, tačiau su kiekviena nauja funkcija institucijos ilgainiui įgauna patirties. Kitaip tariant, nauja kompetencija iš pradžių gali atrodyti kebli, bet be jos tvarkos priežiūra dažnai lieka per toli nuo gatvės.
Pataisoms šią savaitę pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, o palaikymą išsakė Policijos departamento atstovas bei susisiekimo viceministrė Dovilė Šujetaitė. Pastaroji siūlė į pataisas įtraukti ir galimybę savivaldybių pareigūnams skirti baudas taisyklių nesilaikantiems. Tai rodo, kad diskusija juda ne į simbolinį, o į gana praktišką klausimą: ar vietos valdžia turi tik stebėti, ar ir veikti.
Jei ši linija Seime bus sustiprinta, paspirtukai ir dviračiai, ko gero, neišnyks iš miestų gatvių. Bet pasikeisti gali pats jų naudojimo tonas. Kai taisykles matuoja ne vien policija, o ir arčiau gatvės dirbantys pareigūnai, dažnai sumažėja ne tik pažeidimų skaičius, bet ir vienas tylus dalykas, kurio miestams labiausiai trūksta — jausmas, kad viešoji erdvė priklauso visiems, o ne tiems, kurie važiuoja greičiausiai.
Ką gyventojai pajus pirmiausia
Pirmas pokytis greičiausiai būtų psichologinis. Žmonės greičiau įsidėmėtų, kad važiuoti šaligatviu ar neatsargiai manevruoti nėra „smulkmena“. Antras pokytis būtų labai praktinis: daugiau patikrų vietose, kur taisyklės dažniausiai pažeidžiamos, ir daugiau galimybių sureaguoti tada, kai pažeidimas dar ką tik įvyko.
Toks modelis ypač tinka miestams, kuriuose gyventojų ir svečių kasdienybė susikerta tankiai. Čia nereikia dramatiškų reformų, kad pasikeistų kasdienis saugumo jausmas. Kartais pakanka, kad taisykles prižiūrėtų ne tolimas kabinetas, o žmogus, kuris mato konkrečią gatvę ir žino, kur joje dažniausiai užverda problemos.
Kas toliau
Pataisų svarstymas dar nereiškia, kad jos jau tapo įstatymu. Tačiau pats faktas, kad Seimas ėmėsi šio siūlymo, rodo aiškią kryptį: mikrojudumo priemonės Lietuvoje nebevertinamos kaip šalutinė detalė. Tai jau miesto judėjimo dalis, kuriai reikia ne tik takų ir ženklų, bet ir gyvos priežiūros.
Jei pakeitimai bus priimti, savivaldybės gaus daugiau įrankių, o gyventojai — daugiau priežasčių tikėtis, kad paspirtukas gatvėje bus ne chaoso, o tvarkos dalis. Ir būtent tai šioje istorijoje svarbiausia: ne bauda pati savaime, o tai, ar miestai išmoks judėti saugiau.