Alytuje minint Pasieniečių dieną, Valstybės sienos apsaugos tarnyba priminė dalyką, kurį miestų gyventojai dažnai pamato tik per žinias: siena nėra vien linija žemėlapyje. Tai nuolatinis darbas, kuriame susipina žmonės, technika, kantrybė ir vis nauji bandymai ją apeiti.
Šiemet šis darbas skamba ypač aiškiai. VSAT praneša, kad iš Baltarusijos vis dar mėginama patekti neteisėtai, o pareigūnai sako matantys ir naujų metodų, tarp jų – bandymus kasti tunelius. Tai jau nebe vien senas bėgimas per mišką ar pelkę, o nuolatinė adaptacija: kai siena sustiprėja vienoje vietoje, spaudimas persikelia į kitą.
Sienos ruožas, kuriame viskas matosi iš karto
Kabelių užkardos teritorijoje pareigūnai pasakoja apie vietas, kur koncertinos nėra, ir būtent ten migracijos srautas bando rasti spragų. Pelkės, miško takai, menkai matomi ruožai – tai ne poetinis pasienio apibūdinimas, o kasdienis VSAT žodynas. Būtent tokiose vietose, kaip nurodė tarnyba, praėjusią parą buvo apgręžta 11 neteisėtai sieną bandžiusių kirsti migrantų.
Skaičius, žinoma, nėra stulbinantis pats savaime. Bet pasienyje svarbu ne vien viena para. Svarbus pats ritmas: šiemet į Lietuvą jau neįleista beveik 900 atvykėlių, o per penkerius metus – daugiau nei 25 tūkstančiai. Tai rodo, kad rytuose esanti Europos Sąjungos siena vis dar veikia kaip didelis spaudimo taškas, kur kiekvienas pasikeitimas tuoj pat patikrinamas praktikoje.
Diena, kai pasieniečiai kalba ne tik apie sieną
Pasieniečių dienos minėjimas Alytuje buvo ne tik iškilmė. Tai buvo ir proga parodyti, kaip atrodo tarnyba iš vidaus. Žiūrovai galėjo matyti kinologų pasirodymus, specialiosios paskirties valdybos „Kovas“ programą, pasieniečių naudojamą techniką ir ginkluotę. Iš šalies toks renginys gali atrodyti kaip reprezentacija, tačiau jam tenka ir kita funkcija – parodyti, kad pasienis remiasi ne vien žmonių budėjimu, bet ir labai konkrečiais įrankiais.
VSAT vadovybė atvirai pripažįsta, kad pareigūnų trūksta. Mokyklos absolventams Alytuje įteikti diplomai, dar tiek pat netrukus papildys gretas, bet skydu nuo spaudimo tai tampa tik iš dalies. Tarnybai dar reikia kelių šimtų žmonių, o tokia spraga pasienyje jaučiama labai greitai: kai mažiau žmonių, daugiau tenka technikai, budrumui ir pamainų logistikai.
Tuo pačiu pareigūnai aiškina, kad per kelerius metus atsakas sustiprėjo. Kabeliuose, kaip sakoma, pareigūnų padaugėjo, daugiau dirba kinologų, o į pagalbą pasitelkiami dronai, automobiliai ir keturračiai. Kitaip tariant, siena tampa ne tik ilgesnė per geografiją, bet ir platesnė per priežiūros būdus.
Ką reiškia nauji migrantų metodai
Vienas svarbiausių šios dienos akcentų buvo ne šventė, o įspėjimas: migrantai keičia taktiką. VSAT vadas sakė, kad matomi nauji būdai, kuriuos naudoja žmonės, bandantys pasiekti Lietuvą, ir vienas jų – tunelių kasimas. Tai svarbu todėl, kad reiškia ne pavienį improvizuotą mėginimą, o pasikartojantį spaudimą ieškoti silpniausios vietos.
Tokiame kontekste pasienio tarnybos kalbos apie hibridines priemones nėra abstrakčios. Jei viena kryptimi mažėja bandymų patekti į Europos Sąjungą, kita kryptimi lieka kontrabanda ir organizuotos schemos. LRT pranešime minėta, kad mažėja ne tik migrantų srautas, bet ir kontrabandos mastas, o gegužę po teisėsaugos operacijos Šalčininkuose buvo sulaikyta ir pareigūnų. Tai dar kartą primena, jog pasienis Lietuvoje yra ir migracijos, ir šešėlinės ekonomikos susikirtimo vieta.
Būtent dėl to VSAT vadovybė kalba apie kontrolės poreikį. Ne tam, kad grasintų, o todėl, kad praktikoje sienos saugumas retai baigiasi viena priemone. Kartais padeda fizinė kliūtis, kartais – greita reakcija, kartais – geresnis pareigūnų skaičius ir jų pasirengimas. O kartais svarbiausia būna ankstyvas atpažinimas: suprasti, kur bus kitas mėginimas, dar prieš jam pasiekiant Lietuvos pusę.
Pasitikėjimas, kuris laikosi ant kasdienio darbo
Alytuje nuskambėjo ir dar vienas svarbus dalykas – visuomenės pasitikėjimas. Apklausos rodo, kad VSAT pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų. Tai nėra mažas skaičius institucijai, kuri dažniausiai matoma tik tada, kai įvyksta incidentas arba pasirodo pranešimas apie sulaikytus migrantus. Tačiau pasitikėjimas pasienyje nėra duotas visam laikui. Jis laikosi ant labai paprastų dalykų: ar pareigūnai dirba matomai, ar situacija valdoma, ar žmonės jaučia, kad siena nėra skylė.
Todėl Pasieniečių diena Alytuje turėjo ir simbolinę reikšmę. Ji priminė, kad pasienyje dirba ne tik uniformos, bet ir visai realūs žmonės, kurie kasdien važiuoja į užkardas, žiūri į tuos pačius ruožus, reaguoja į signalus ir kartais pirmieji pamato, kad kitoje pusėje vyksta ne šiaip pavienis bandymas, o naujas modelis.
Šiandienos žinia paprasta: siena tebėra gyvas Lietuvos saugumo klausimas. Kol Baltarusijos kryptis išlieka jautri, VSAT darbas nebus foninis ir tylus. Jis ir toliau liks vienas tų dalykų, kuriuos dažniausiai pastebime tik tada, kai jie suveikia laiku.
Kodėl tai rūpi ir tiems, kurie prie sienos negyvena
Iš pirmo žvilgsnio pasienis gali atrodyti tolima tema, kuri rūpi tik pareigūnams ar seniems maršrutams palei rytinę šalies pusę. Bet tokie pranešimai veikia ir platesnį gyvenimą: nuo savivaldybių, kurios turi prisitaikyti prie saugumo režimo, iki žmonių, kurie važiuodami pro pasienio ruožus nori žinoti, kad sprendimai priimami ne paskubomis. Kai VSAT kalba apie trūkstamus žmones, tai reiškia ir ilgesnį budėjimo laiką, ir didesnę įtampą pamainose, ir daugiau rizikos, kad vienas įvykis užklups pareigūnus pavargusius.
Tad Alytuje paminėta Pasieniečių diena buvo ne tik padėka už darbą. Ji buvo ir priminimas, kad saugumas nėra savaime atsirandanti būsena. Jis palaikomas kiekvieną dieną, kai pareigūnai važiuoja į užkardas, stebi pelkes, seka judėjimą ten, kur mažiau akių, ir bando būti vienu žingsniu priekyje tų, kurie ieško silpnesnės vietos. Kol tokių bandymų nemažėja, pasienio darbas Lietuvoje išliks vienas tų darbų, kurių vertę dažnai suprantame tik tada, kai jie padaryti gerai.