Kai Ieva Dremaitė šių metų gegužę nešė Lietuvos vėliavą per 70-osios „Eurovizijos" atidarymo ceremoniją Vienoje, ji beveik apsiverkė. Ne dėl jaudulio prieš kameras — o todėl, kad ši akimirka jai reiškė daugiau nei simbolinį gestą. Tai buvo sugrįžimas. Ne fizinis — ji vis dar gyvena Austrijos sostinėje — o emocinis: po beveik trijų dešimtmečių gyvenimo svetur lietuviška vėliava jos rankose tapo tiltu tarp dviejų pasaulių.
Šiandien Ieva sako niekur kitur savęs neįsivaizduojanti, tačiau iki šiol kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą jaučia, kad tai — jos namai. „Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą jaučiu, kad tai mano namai", — šypteli ji ir prisipažįsta, kad prisiminimai apie „Euroviziją" vis dar jaudina iki ašarų.
Pirmas atsisveikinimas — šešerių
Ieva gimė Lietuvoje, čia nuėjo į darželį, tačiau pirmąją klasę pradėjo lankyti jau Vokietijoje. Šeima persikėlė dėl mamos darbo, ir tai buvo pirmasis atsisveikinimas — šešiametė paliko gimines, kalbą, aplinką, kurią vos spėjo pažinti.
Vokietijoje prabėgo visa vaikystė ir paauglystė. Bendravo daugiausia vokiškai, lietuviškai — tik su mama ir retkarčiais su giminėmis telefonu. „Kaip sakau, šeimą turėjau palikti du kartus — vieną kartą Lietuvoje, antrąkart — Vokietijoje", — pasakoja Ieva. Tai nebuvo lengva, bet būtent ši patirtis išmokė prisitaikyti ir vertinti tai, ką turi.
Meilė Vienai prasidėjo nuo filmo
Dar vaikystėje Ieva pamatė 1955-ųjų filmą „Sisi" apie Austrijos imperatorienę Elžbietą. Viena, kurią ji išvydo ekrane, atrodė kaip pasaka — rūmai, parkai, barokinė architektūra. Vėliau, atėjus laikui rinktis studijas, šis vaikystės įspūdis suveikė: ji išsirinko Austrijos sostinę.
Prieš vienuolika metų Ieva atsikraustė į Vieną studijuoti. Dabar sako, kad tai buvo geriausias sprendimas gyvenime. „Dabar neįsivaizduoju savęs gyvenančios niekur kitur", — teigia ji. Ir sunku ja netikėti: Viena, pasak Ievos, jai davė viską — išsilavinimą, karjerą, draugus iš viso pasaulio.
Dvi „Eurovizijos" — dešimt metų skirtumo
2015 metais Vienoje vyko „Eurovizija", kuriai Lietuvai atstovavo Monika Linkytė ir Vaidas Baumila. Ieva tada buvo tik prieš pusmetį atsikrausčiusi į miestą, ką tik pradėjusi studijas — ir jau tapo savanore. Tąkart ji dirbo „Eurovizijos" kaimelyje, arenoje, žiniasklaidos centre — ten, kur reikėjo pagalbos.
Po dešimties metų viskas buvo kitaip. 2025-ųjų „Eurovizijoje" ji su dar dviem savanoriais — ukrainiete Katia ir vengru Balintu — buvo paskirta rūpintis Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo atlikėjas Lion Ceccah, prodiuseris Audrius Giržadas ir Vitalijus Gylys.
„Abi patirtys sunkiai palyginamos ir labai skirtingos, tačiau abi liekančios atmintyje ir širdyje", — sako Ieva. Prieš dešimt metų ji buvo studentė, kuri tik pradėjo savarankišką gyvenimą. Dabar — savanorė, kuriai patikėta didžiulė atsakomybė.
Vėliava, kuri reiškė daugiau nei ceremoniją
Oficialioje 70-osios „Eurovizijos" atidarymo ceremonijoje Ieva žengė turkio spalvos kilimu kartu su Lion Ceccah ir likusia Lietuvos delegacija. Rankose ji laikė trispalvę.
„Tuo metu vos neapsiverkiau. Dar ir dabar graudinuosi prisimindama — buvo labai graži, jautri akimirka", — pasakoja ji. Tai nebuvo tik oficiali ceremonijos dalis — tai buvo asmeninis momentas moteriai, kuri jau beveik trisdešimt metų gyvena ne Lietuvoje, bet lietuviškumą nešiojasi kaip brangiausią daiktą.
Tarp dviejų kultūrų — trečioji tapatybė
Ievos istorija nėra unikali — šimtai tūkstančių lietuvių gyvena užsienyje ir kasdien balansuoja tarp dviejų kultūrų. Tačiau jos atvejis išsiskiria tuo, kaip ji sugebėjo šį dualumą paversti pranašumu. Užaugusi vokiškoje aplinkoje, ji išlaikė lietuvių kalbą. Įsikūrusi Austrijoje — tapo savanore, padedančia Lietuvos komandoms tarptautiniuose renginiuose.
Austrijoje šiuo metu gyvena apie 3 tūkstančius lietuvių — palyginti nedidelė bendruomenė, jei žiūrėtume į Jungtinę Karalystę ar Norvegiją, tačiau aktyvi. Būtent tokie žmonės kaip Ieva palaiko ryšį tarp Lietuvos ir pasaulio — ne diplomatai, ne politikai, o paprasti žmonės, kuriems gimtoji šalis yra ne tik geografinė vieta, bet ir emocinė tapatybė.
Paklausta, ar kada nors grįš gyventi į Lietuvą, Ieva neskuba atsakyti. Bet jos balse girdėti tai, ką girdi iš daugelio emigrantų, — ilgesys, kurio nepaaiškinsi logika. „Kiekvieną kartą grįžusi jaučiu, kad tai mano namai", — kartoja ji, ir tai turbūt geriausias atsakymas, kokį tik galėtų duoti žmogus, gyvenantis trijų šalių patirtyje.
Filmas, pakeitęs gyvenimo kryptį
1955-ųjų filmas „Sisi" su Romy Schneider pagrindiniame vaidmenyje Vokietijoje ir Austrijoje yra kultūrinis fenomenas — jį žiūri kiekviena karta. Imperatorienės Elžbietos istorija, nufilmuota spalvotai tuo metu, kai dauguma filmų dar buvo juodai balti, užbūrė milijonus žiūrovų. Tarp jų — ir mažą mergaitę Lietuvoje, kuri vėliau nusprendė studijuoti būtent tame mieste, kur Sisi gyveno.
Ieva pasakoja, kad pirmasis įspūdis, atvykus į Vieną, buvo toks: miestas atrodė lygiai taip pat, kaip filme. Barokiniai rūmai, platūs bulvarai, kavinių kultūra, kuri čia gyvuoja šimtmečius. „Nesitikėjau, kad realybė bus tokia artima tam, ką mačiau ekrane", — prisimena ji.
Savanorystė kaip antras darbas
Ievos savanorystės patirtis neapsiriboja vien „Eurovizija". Gyvendama Vienoje ji dalyvavo keliuose tarptautiniuose renginiuose, tačiau darbas su Lietuvos delegacija jai visada buvo ypatingas — tai būdas ne tik padėti, bet ir palaikyti ryšį su tėvyne. „Kai dirbi su savo šalies žmonėmis, jautiesi kitaip — tarsi grįžtum namo, nors fiziškai esi visai kitoje šalyje", — sako ji.
2025-ųjų „Eurovizija" buvo jubiliejinė — 70-oji. Vienoje surengti tokio masto renginį reiškė milžinišką logistiką: šimtai savanorių, tūkstančiai akredituotų svečių, dešimtys transliacijų vienu metu. Lietuvos delegacija, pasak Ievos, buvo viena šilčiausių — nedidelė komanda, kurioje visi vieni kitus pažinojo vardais.
Bendruomenė, apie kurią mažai kalbama
Austrijos lietuvių bendruomenė yra viena mažiausių Vakarų Europoje — oficialiai registruota apie 3 tūkstančius žmonių, tačiau neoficialiais skaičiavimais jų gali būti ir daugiau. Skirtingai nei Londono ar Dublino lietuviai, kurie turi stiprias parapines bendruomenes, mokyklas ir savaitgalio klubus, Vienos lietuviai yra labiau išsibarstę. Dauguma jų — studentai, tyrėjai, tarptautinių organizacijų darbuotojai. Jie nerenka didelių renginių, tačiau palaiko ryšį per socialinius tinklus, švenčia Vasario 16-ąją, renkasi į lietuviškas mišias Šventojo Stepono katedroje.
Ieva sako, kad būtent tokia bendruomenė jai artimiausia — ne per didelė, ne per formali, bet pakankamai gyva, kad primintų, jog esi ne vienas. Ir nors ji pripažįsta, kad grįžti į Lietuvą gyventi artimiausiu metu neplanuoja, jos balse girdėti tai, kas bendra daugeliui emigrantų: gimtoji šalis niekada netampa „buvusia". Ji tiesiog laukia — kaip vėliava, kurią kažkas kada nors vėl pakels.