Išeinu bendru sutarimu su buvusia valdyba, sako Simonas Bartkus, kuris liepos 3 d. palieka Lietuvos oro uostų vadovo postą. Vien šis sakinys skamba sausai tik tol, kol neprisimeni, ką reiškia tokia pareigybė Lietuvoje: tai ne žmogus, kuris kas rytą pasirašo vieną kitą dokumentą, o tas, nuo kurio priklauso, kaip oro uostų sistema atlaiko sujudimą, krizę ir naują maršrutą. Tiems, kurie skrenda darbo reikalais, pas vaikus, į atostogas ar į medicinines konsultacijas kitame mieste, oro uostų vadovo kaita dažnai yra svarbesnė, nei iš pradžių atrodo.
Bartkus prie Lietuvos oro uostų šturvalo stojo 2023 m. rugpjūčio 16 d. ir iš pradžių turėjo likti iki 2028-ųjų. Jis pats sako, kad darbus projektavo penkeriems metams, tačiau išėjo treji, o kartu priduria, kad tokioje pozicijoje terminai gali kisti. Tai svarbi detalė, nes oro uostų vadovo darbas retai primena ramų planavimą nuo stalo. Čia grafikai susiduria su oru, technika, žmonių lūkesčiais ir labai žemiška tiesa: kai kas nors sugenda ar nutinka netikėtai, keleivis laukia ne pasiteisinimų, o sprendimo.
Treji metai, kurie nebuvo ramūs
Bartkus interviu LRT.lt neapsiriboja vien išėjimo priežastimi. Jis prisimena trejus metus, per kuriuos Lietuvos oro uostams teko gyventi nuolatinėje įtampoje. Vienas iš ryškiausių epizodų buvo DHL lėktuvo nelaimė. Ankstyvą pirmadienio rytą, 5.30 val., jį pažadino skambutis, kuris, jo paties žodžiais, iš pradžių net nebuvo iškart išgirstas. Telefoną pakėlęs jis pamatė praleistus skambučius ir žinutę: „Tai ne pratybos!!!“
Ši detalė svarbi ne dėl dramos. Ji primena, kad aviacijoje viskas matuojama minučių tikslumu, o vadovo užduotis krizės metu yra ne tiek gražiai kalbėti, kiek suprasti, kas vyksta, kaip komunikuoti ir kas bus daroma per artimiausią pusvalandį. Bartkus sako, kad po to sekė dar kelios sunkios dienos. Tokie įvykiai paprastai nugula į statistiką, bet darbuotojams ir keleiviams lieka atmintyje visai kitokiu pavidalu: kaip rytas, kai pasikeitė planai, ir kaip vakaras, kai viskas dar nebuvo aišku.
Ne mažiau išsiskyrė ir balionų krizė. Bartkus ją įvardija kaip ilgiausią ir daugiausia bemiegių naktų pareikalavusį laiką. Jis prisimena pirmąjį uždarymą spalio 4-ąją, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o po jo sekė dar du mėnesiai nuolat kintančios situacijos. Sustabdytas eismas virš oro uosto, neaiškumas, kaip elgtis, kaip komunikuoti, ir nuolatinė įtampa oro uostuose sukūrė aplinką, kurioje vadovas turėjo būti ir administratorius, ir krizės koordinuotojas.
Tokiomis dienomis paprastas keleivis mato tik kelio galą: vėlavimą, perbrauktą skrydį ar painią žinutę telefone. Tačiau už to dažnai stovi dešimtys žmonių, kurie turi per kelias minutes sustyguoti veiksmus. Todėl Bartkaus pasakojimas apie tuos trejus metus nėra vien asmeninė išpažintis. Tai ir labai konkretus priminimas, kaip veikia vienas svarbiausių šalies susisiekimo mazgų.
Kodėl jam svarbiausi liko maršrutai, o ne kabinetas
Bartkus interviu paliečia ir tai, dėl ko keleiviai oro uosto vadovo pavardę pastebi ne tik spaudoje. Jis kalba apie tai, kada Lietuva galėtų turėti tiesioginį skrydį į JAV, ir apie 9,5 mln. keleivių prognozę 2030 metams. Tai jau kita jo darbo pusė: ne avarijos ir ne naktiniai skambučiai, o tai, kaip oro uostai turi augti, kad šalis neprarastų ryšio su svarbiausiais verslo ir kelionių taškais.
Tiesioginis skrydis į JAV daug kam skamba kaip tolima svajonė, tačiau būtent tokie maršrutai keičia kelionių įpročius. Vieni juos vertina dėl darbo, kiti dėl šeimos lankymo, treti dėl to, kad trumpėja kelionės laikas ir mažiau priklausai nuo jungiamųjų skrydžių likimo. Kai vadovas viešai kalba apie tokią kryptį, jis iš esmės kalba apie klausimą, kiek patraukli Lietuva yra didesniame Europos žemėlapyje.
Čia ir atsiranda platesnė Bartkaus istorijos prasmė. Lietuvos oro uostai nėra tik Vilniaus, Kauno ar Palangos terminalai. Tai ir šalies įvaizdis, ir verslo jungtys, ir turistų srautai, ir paprastas patogumas žmogui, kuris nori išvykti ar grįžti be nereikalingų persėdimų. Todėl tokio vadovo pasitraukimas nėra vien personalinis naujienų punktas. Jis reiškia, kad įmonėje baigiasi vienas etapas, o naujam vadovui teks perimti ne tik projektus, bet ir lūkesčius.
LRT.lt interviu išryškėja dar viena detalė: Bartkus nesistengia savo darbo paversti vien pergalių sąrašu. Jis kalba ir apie tai, kaip per trejus metus pasikeitė pati organizacija, ir apie tai, kad šis laikotarpis jį patį išmokė dirbti su žmonėmis. Tai nėra menka pastaba. Oro uostuose sprendimai dažnai atrodo techniniai, bet jų poveikis kasdienis ir žmogiškas: ar keleivis gaus aiškią žinutę, ar įgula žinos, ką daryti, ar maršrutas bus paleistas laiku.
Ką šis pasikeitimas reiškia keleiviams
Naujam Lietuvos oro uostų vadovui teks perimti įmonę, kuri jau yra išgyvenusi ne vieną stresinį testą. Viena vertus, tai gera žinia, nes sistema nebuvo pastatyta tik gražiam orui. Kita vertus, nuo vadovo priklauso, ar bus tęsiamas maršrutų plėtros tempas, kaip bus valdoma komunikacija krizėse ir ar keliautojai matys oro uostus kaip patikimą šalies vartų tinklą.
Tai svarbu ir regionams. Kuo stipresni ryšiai tarp Lietuvos miestų ir užsienio krypčių, tuo lengviau keliauja verslas, studentai, šeimos ir sezoniniai svečiai. Jei oro uostai ima veikti lėčiau ar neaiškiau, tai pajunta ne tik didmiesčių gyventojai. Jautresnė tampa visa šalies kelionių grandinė: nuo viešojo transporto ir viešbučių iki smulkesnių paslaugų, kurios gyvena iš atvykstančių ir išvykstančių žmonių.
Todėl Bartkaus pasitraukimas liepos 3-iąją yra daugiau nei formalumas. Jis uždaro trejų metų etapą, per kurį Lietuvos oro uostai matė ir netikėtus rytinius skambučius, ir ilgas balionų krizės savaites, ir labai žemišką klausimą, kur link turi judėti šalies aviacijos sistema. Naujajam vadovui teks atsakyti ne tik į tai, kaip išlaikyti stabilumą, bet ir į kur kas ambicingesnį klausimą: kiek toli gali skristi Lietuvos oro uostai, kai susiduria saugumas, augimas ir keleivių lūkesčiai.