Kai žmogus karščiuoja, dreba nuo silpnumo ar vos gali pakilti iš lovos, reikalavimas važiuoti į polikliniką atrodo beveik absurdiškas. Tačiau nedarbingumo pažymėjimo istorijoje patogumas nėra vienintelis matas. Liepos 9-ąją publikuotame LRT tekste šeimos gydytoja Justė Latauskienė labai aiškiai pasako, kad gydytojas pirmiausia turi suprasti, ar paciento būklę galima įvertinti nuotoliu, ar vis dėlto reikia gyvos apžiūros, tyrimų ir įsitikinimo, jog diagnozė tikra.
Šis klausimas žmones glumina nuolat: kodėl vienas pacientas gauna nedarbingumą telefonu, o kitas turi važiuoti, net jeigu jam akivaizdžiai bloga? Atsakymas nėra „vieniems pasisekė, kitiems ne“. Jis slypi tarp klinikinės logikos, teisinių ribų ir labai žemiškos baimės suklysti. Būtent todėl ši tema aktuali ne tik susirgus, bet ir tada, kai bandome suprasti, kaip iš tikrųjų veikia mūsų sveikatos sistema.
Kada pakanka skambučio, o kada jau reikia atvykti
Pasak gydytojos, atvykti pas šeimos gydytoją susirgus reikia visada, kai gydytojas mano, kad tai reikalinga gydymo tikslais. Kitaip tariant, pats faktas, jog žmogus jaučiasi blogai, dar nereiškia automatinio nuotolinio sprendimo. Gydytojui gali būti neaiški diagnozė, gali prireikti apžiūros, tyrimų arba tiesiog įvertinimo gyvai. Nuotolinis pokalbis čia tinka ne visada, nes jis neišsprendžia pagrindinio klausimo: kas iš tiesų vyksta su pacientu.
Latauskienė LRT aiškino ir labai paprastą principą. Jei pacientas sako, kad jaučiasi taip blogai, jog pats negali atvykti, gydytojas gali siūlyti kviesti greitąją pagalbą. Kartais, pasak jos, ji pati tokiais atvejais greitąją iškviečia. Tai svarbi detalė, nes rodo, kad nuotolinis kontaktas nėra pigesnis pakaitalas gyvam vizitui. Kartais jis yra būdas nuspręsti, kad žmogui reikia ne tik nedarbingumo, bet ir skubios pagalbos.
Tarp atvejų, kai nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas nuotoliu, gydytoja mini ir gripo epidemiją. Kai daug žmonių serga, gydytojai stengiasi sumažinti viruso platinimo riziką, jei visi masiškai eis į kabinetus. Tokiu metu nuotolinis sprendimas tampa ne išimtimi dėl patogumo, o atsargumo priemone dėl visuomenės saugumo.
Ne kiekviena liga leidžia likti namuose be apžiūros
LRT cituotoje gydytojos logikoje yra ir kita pusė: net jei žmogus jaučiasi labai prastai, ne visada įmanoma ar teisiškai leidžiama viską sutvarkyti telefonu. Straipsnyje minimi ir gana konkretūs pavyzdžiai. Jei pacientui lūžusios abi kojos arba jis po radiologinio gydymo, gydytoja gali konsultuoti nuotoliu. Tai suprantama – ne kiekviena būklė leidžia fiziškai pasirodyti kabinete.
Tačiau yra ir priešingų situacijų. Jei žmogus serga rotavirusu ar noravirusu ir negali atsitraukti nuo tualeto, įstatymas vis tiek reikalauja fiziškai atvykti pas gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo. Iš pirmo žvilgsnio toks reikalavimas skamba nelogiškai, bet čia matyti, kaip sveikatos sistema mėgina suderinti paciento būklę, dokumentų tvarką ir medicininę atsakomybę. Kitaip tariant, ne viskas, kas atrodo akivaizdu žmogui namuose, yra akivaizdu gydymo įstaigai.
Gydytoja sako ir dar vieną dalyką: dažniausiai nedarbingumo neišduoda ne todėl, kad nepasitiki kiekvienu pacientu iš principo, o todėl, kad ne visada jį pažįsta arba to reikalauja klinikos tvarka. Nuotoliu sunku suprasti, ar žmogus nesimuliuoja ligos, kaip įvertinti jo būklę, kai nematai nei veido spalvos, nei kvėpavimo, nei kitų paprastai gydytojui svarbių ženklų. Tą ribą labai gerai žino bet kuris šeimos gydytojas: net vienas netikslingai išduotas nedarbingumo pažymėjimas yra blogai.
Kodėl gydytojų atsargumas toks didelis
Ši vieta dažnai pacientams atrodo kaip nepasitikėjimas, tačiau iš tiesų tai yra profesinė apsauga nuo klaidos. Latauskienė sako, kad gydytojai vengia suklysti, nes pasekmės gali kristi ne tik ant paciento, bet ir ant paties gydytojo. Jei nedarbingumo išmoką suteikianti „Sodra“ išsiaiškintų, kad pažymėjimas buvo išduotas be tikslo, gydytojui gali tekti iš savo kišenės atlyginti finansinę žalą. Tai labai žemiškas ir gana griežtas priminimas, kad medicinos dokumentas nėra formalumas.
Būtent todėl gydytojų kalba apie „simuliantus“ šioje temoje skamba ne kaip patyčia, o kaip perspėjimas. Straipsnyje aprašoma situacija, kai pacientas gydytojui aiškina, jog visą dieną vemia ir viduriuoja, o vakare socialiniuose tinkluose jau kelia vaizdo medžiagą iš klubo. Tada gydytojas turi teisę nutraukti nedarbingumą. Čia esmė ne moralizavimas, o įrodymas, kad net paprastas bendravimas telefonu šiandien gali būti tikrinamas labai įvairiai.
Vis dėlto gydytojos pasakojimas nėra vien apie piktnaudžiavimą. Jis parodo ir tai, kad sistema turi saugoti ne tik nuo gudraujančių pacientų, bet ir nuo per greitų sprendimų. Kai sergi, norisi, kad viskas būtų sutvarkyta iškart. Kai esi gydytojas, reikia įsitikinti, kad nedarbingumas išduodamas dėl tikros medicininės priežasties, o ne todėl, kad žmogui patogiau taip susitvarkyti darbo grafiką.
Ką šita tvarka sako pacientui
Didžiausia šios istorijos pamoka gana paprasta: nedarbingumas telefonu nėra universalus triukas, o konkretus medicininis sprendimas. Vienais atvejais pakanka nuotolinės konsultacijos, kitais reikia atvykti, o kartais net ir pats gydytojas kviečia greitąją pagalbą. Tarp šių variantų nėra vietos romantikai, bet yra daug praktikos.
Pacientui tai reiškia du dalykus. Pirma, verta iš anksto pasakyti viską taip, kaip yra, nes būklės slėpimas beveik visada atsisuka prieš patį žmogų. Antra, jei gydytojas sako, kad reikia atvykti, tai nereiškia, jog sistema „nieko nesupranta“. Dažnai būtent atvirkščiai – ji bando pamatyti daugiau, nei įmanoma iš telefono ekrano.
Lietuvoje tokios temos paprastai išlenda tik tada, kai žmonės susiduria su konkrečia situacija, bet jos vertos daugiau dėmesio. Nedarbingumas nėra nei privilegija, nei bausmė. Tai dokumentas, kuris turi tiksliai atspindėti žmogaus būklę. Ir kuo aiškiau tai supras pacientai, tuo mažiau bus pykčio prie registratūros ir tuo mažiau abejonių, kodėl vienam užteko skambučio, o kitam reikėjo ateiti pačiam.