Joninių naktį daug kas iš namų išeina su vainiku, krepšeliu ir gera nuotaika. O ryte neretai paaiškėja, kad būtent to ir neužteko. Birželio 24-ąją vaistininkė Indrė Šulskytė primena labai paprastą dalyką: šventė gamtoje yra graži tol, kol ją pasitinkate pasiruošę. Prie laužo, pievoje ar prie vandens užtenka vienos smulkmenos, kad vakaras pasisuktų visai kita kryptimi — nuo apsinuodijimo maistu iki nudegusios odos, nuo įsisiurbusios erkės iki netikėtos alerginės reakcijos.
Būtent dėl to Joninės nėra tik apie šventimą. Tai ir apie tai, kaip atrodys kitas rytas. Jei iš anksto pagalvojate apie maistą, saulę, vabzdžius ir kelis paprastus vaistus, šventė tampa lengvesnė. Jei ne — net ir smagus vakaras gali baigtis tuo, kad vietoj dainų prisiminsite pykinimą, tempimo jausmą odoje ar paniką, kai ant kojos pastebite tamsų tašką.
Ką verta įsidėti dar prieš išvažiuojant
Vaistininkės patarimas labai praktiškas: į kelioninę vaistinėlę pirmiausia reikia susidėti tai, ko prireikia dažniausiai. Tai nuolat vartojami vaistai, priemonės nuo skausmo ir temperatūros, elektrolitų tirpalai, vaistai ar papildai virškinimui, preparatai nuo alergijos, apsauga nuo saulės, repelentai nuo uodų ir erkių, priemonės po įkandimų, antiseptikas, pleistrai, sterilūs tvarsčiai, bintas, pincetas, vienkartinės pirštinės, žirklutės ir šaldantis kompresas.
Iš šalies toks sąrašas atrodo beveik per ilgas vienai vakarienei po atviru dangumi. Tačiau Joninės kaip tik ir yra ta proga, kai vaistinėlė tampa svarbi ne todėl, kad kažkas būtinai nutiks, o todėl, kad viskas vyksta toli nuo namų. Jei esate prie ežero, sodyboje ar miško pakraštyje, smulki problema labai greitai tampa didele. O jei su savimi turite tik svarbiausius daiktus, nereikia bėgti ieškoti artimiausios vaistinės tuo metu, kai aplinkui niekas nebedirba.
Svarbiausia čia ne maksimaliai prikrautas krepšys, o paprastas įprotis prieš išeinant peržvelgti penkias vietas: ar turite vaistus, ar yra priemonė nuo saulės, ar įsidėjote repelentą, ar po ranka bus tvarsčiai, ir ar turėsite bent vieną dalyką, kuris gelbsti virškinimą, jei maistas pasirodytų buvęs ne visai saugus.
Maistas gamtoje sugenda greičiau, nei atrodo
Didžioji dalis Joninių nesklandumų prasideda ne nuo laužo, o nuo stalo. Karštyje maistas genda greičiau, o iš pažiūros nekalti užkandžiai vakarop tampa rizika. Vaistininkė primena, kad žalia mėsa, žuvis ar paukštiena turi būti laikoma atskirai nuo jau paruoštų patiekalų. Tam reikia ir skirtingų pjaustymo lentelių, peilių bei indų. Jei viskas maišoma vienoje vietoje, kryžminės taršos rizika išauga labai greitai.
Tai ypač svarbu, kai maistas ruošiamas ant grilio. Ant grotelių apskrudusi mėsa dar nebūtinai yra saugi. Kartais išorė atrodo tobula, o viduje produktas dar nepasiekęs tokios temperatūros, kokios reikia saugiam valgymui. Todėl Joninių stalas neturėtų būti vertinamas tik akimis. Reikia mąstyti apie laiką, karštį ir tai, kiek valandų patiekalas praleido lauke.
Tą patį sako ir paprasta virtuvės logika, kurią pabrėžia maisto saugos gairės: rankų higiena, atskirti žalius ir jau paruoštus produktus, laikyti maistą tinkamoje temperatūroje ir nepalikti jo saulėje ilgiau, nei būtina. VMVT ir EFSA patarimai dėl per maistą plintančių ligų iš esmės sukasi apie tuos pačius dalykus — švara, atskyrimas ir temperatūra. Tai nėra įmantrūs triukai. Tai tiesiog trys dalykai, kurių žmonės dažniausiai nepaiso, kai prie stalo sėda jau pavargę, alkani ir nusiteikę švęsti.
Dar viena klaida, kuri kartojasi kasmet, yra per didelis pasitikėjimas savo uosle ar akimis. Sugedęs maistas ne visada smirda taip, kad iškart suprastum. Jo paviršius ne visada tampa gleivėtas, o skonis ne visada pasikeičia pirmas. Todėl jei kyla bent menkiausia abejonė, ar patiekalas dar tinkamas, saugiausias sprendimas labai nuobodus, bet teisingas — jo nevalgyti.
Saulė, erkės ir netikėta alergija
Joninės dažnai prasideda dieną ir baigiasi gerokai po saulėlydžio. Būtent dėl to žmonės pamiršta, kad ilgai būnant lauke kūnas gauna ne vien gerą nuotaiką. Saulė, karštis, vabzdžiai ir žolė susideda į vieną visumą, kurią lengva nuvertinti. Nudegimas saulėje atsiranda ne per penkias minutes, o dažniausiai tada, kai žmogus galvoja, kad dar nieko baisaus neįvyko. Erkė irgi nesirenka vietos pagal šventinę nuotaiką. Ji tiesiog naudojasi tuo, kad kojos, rankos ir drabužiai po kelių valandų gamtoje jau pavargę nuo judesio ir dėmesio.
Todėl repelentas nėra formalumas, o apsauga, kurią verta užsitepti dar prieš išvykstant. Apsaugos nuo saulės priemonė irgi neturėtų gulėti kuprinėje kaip dekoracija. Jei planuojate visą dieną praleisti lauke, ją reikia naudoti taip pat rimtai, kaip ir vandenį. O grįžus verta apžiūrėti odą, drabužius ir plaukus — kartais vienas tylus keleivis grįžta kartu su jumis, nors apie tai sužinote tik po kelių valandų.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad alerginė reakcija gali užklupti net tada, kai žmonės mano, jog viskas bus taip, kaip visada. Naujas maistas, vabzdžių įkandimas ar jautresnė diena organizmui gali tapti priežastimi, dėl kurios vakarojimas nebeskamba taip lengvai. Jei reakcija stiprėja, geriau nedelsti ir ieškoti pagalbos. Joninių naktis nėra ta vieta, kur verta laukti, kol problema „praeis pati“.
Maži veiksmai išsaugo šventę
Į Jonines žmonės važiuoja ne tam, kad galvotų apie maisto higieną ar vaistinėlės turinį. Bet būtent tie keli sprendimai prieš išvažiuojant dažnai nusprendžia, ar rytojus bus ramus. Vienas šaltkrepšis, atskira lenta mėsai, purškalas nuo vabzdžių, saulės kremas ir keli vaistai nuo temperatūros ar virškinimo gali atrodyti kaip smulkmenos. Šventės naktį jos tampa skirtumu tarp lengvo vakaro ir bereikalingo vargo.
Galbūt todėl Joninės visada turi du veidus. Vienas jų — laužas, dainos, vainikai ir ilgas vakaras gamtoje. Kitas — paprasta disciplina, kuri leidžia tuo vakaru mėgautis iki galo. Jei birželio 24-ąją iš namų išeisite su šiek tiek daugiau pasiruošimo, kitą rytą greičiausiai prisiminsite ne tai, kas nepavyko, o tai, kad šventė praėjo lengvai. O būtent to ir reikia: ne didelių pamokymų, o tokios Joninių nakties, po kurios nereikėtų gailėtis dėl vienos pamirštos detalės.