Liepos 14-ąją, kai saulė balkonuose jau būna išbandžiusi beveik kiekvieną vazoną, pelargonijos vis dar atrodo kaip tas augalas, kuris ne tik papuošia, bet ir atlaiko vasarą be didelių kaprizų. Goštautų gėlių ūkio atstovas Donatas Adomavičius sako, kad jų populiarumas auga: pelargonijas perka ne tik žmonės, norintys spalvos ant balkono, bet ir miestų želdynų planuotojai. Kitaip tariant, tai ne vien sena palangės gėlė, o gana praktiškas sprendimas ten, kur reikia ilgo žydėjimo, tvarkingo vaizdo ir kuo mažiau kasdienio rūpesčio.
Štai kodėl pelargonijos taip ilgai neišeina iš mados. Jos žydi gausiai, būna įvairių rūšių, tinka ir balkonui, ir terasai, ir sodybos kampui, o žmonėms pirmiausia imponuoja labai žemiškas dalykas: augalas atrodo ryškiai, bet nereikalauja nuolatinio dėmesio. Kai balkone ieškai gėlės, kurią galėtum pasodinti ir dar šią vasarą matyti rezultatą, pelargonija tampa saugiu pasirinkimu. Ji nepretenduoja į įmantrų charakterį. Ji tiesiog dirba.
Kodėl pelargonijos vis dar laimi balkonuose
Donato Adomavičiaus pasakojime įdomiausia tai, kad pelargonijos patinka ne tik pavieniams pirkėjams, kurie nori gyvos spalvos prie lango. Jomis domisi ir miestų želdynų planuotojai. Šis faktas daug ką pasako apie augalą: jeigu gėlė tinka ir asmeniniam balkonui, ir viešoms erdvėms, vadinasi, ji turi retą savybę būti graži, pakankamai tvirta ir nesukelianti galvos skausmo.
Pelargonijas mėgsta tie, kurie nori ilgo žydėjimo. Tai nėra trumpam sužibėjęs augalas, kuris po kelių savaičių pradeda atrodyti pavargęs. Pelargonijos balkone ar terasoje laikosi ilgiau, o jų žiedų gausa sukuria įspūdį, kad vazonas dirba už visą gėlyną. Būtent dėl to jos dažnai vadinamos balkonų ir sodybų klasika. Jos neprovokuoja eksperimentuoti, bet ir nenuvilia.
Svarbi ir kita detalė: pelargonijos turi aiškų veidą. Smulkiažiedės, vazoninės, svyrančios, pilnavidurės, tuščiavidurės — kiekviena grupė atrodo truputį kitaip ir tinka kitokiai vietai. Vienos labiau kuria tvarkingą, senoviškai jaukų balkoną, kitos labiau primena spalvų juostą, krintančią žemyn nuo pakabinto vazono. Tai augalas, kurį galima rinktis ne tik pagal spalvą, bet ir pagal tai, kaip nori, kad atrodytų visas balkono kampas.
Kuo skiriasi pilnavidurės ir tuščiavidurės
Jei reikėtų išskirti vieną praktinį patarimą iš augintojo pasakojimo, jis būtų labai paprastas: pilnavidurės pelargonijos gražesnės, bet reikalauja daugiau darbo, o tuščiavidurės yra gerokai atlaidesnės. Tuščiavidurės pelargonijos savaime numeta žiedus, todėl jų nereikia taip dažnai valyti ar skabyti. Pilnavidurės žydi įspūdingiau, tačiau jų tvarka kainuoja daugiau rankų darbo.
Būtent dėl to tuščiavidurės pelargonijos dažnai pasirenkamos ir miestų želdynams. Jos geriau tinka vietoms, kur niekas kasdien nestovi su žirklėmis ir nežiūri, ar žiedai jau sudžiūvo. Jei augalas pats susitvarko su savo nužydėjusiais žiedais, jis tampa patogesnis ir platesniam naudojimui. Toks skirtumas balkonui gali atrodyti mažas, bet vasaros viduryje jis tampa labai aiškus: vienas vazonas reikalauja nuolatinio dėmesio, kitas tiesiog auga.
Renkantis pelargoniją verta žiūrėti ir į žiedų formą. Smulkiažiedės balkoninės pelargonijos patinka daugeliui, nes jos sukuria tankų, spalvingą vaizdą. Jei norisi daugiau dekoratyvumo, galima dairytis pilnavidurių. Jei norisi lengvesnės priežiūros ir ilgesnio ramybės jausmo, tuščiavidurės dažnai bus protingesnis pasirinkimas. Čia nėra vieno teisingo atsakymo. Viskas priklauso nuo to, ar balkone norite daugiau grožio, ar mažiau darbo.
Ką daryti parsivežus pelargoniją namo
Geriausias metas nusivilti pirkiniu dažniausiai būna ne parduotuvėje, o tada, kai augalas atsiduria per mažame vazone. Su pelargonijomis taip geriau nedaryti. Goštautų gėlių ūkio atstovas pataria parsivežus augalą jį persodinti į didesnį vazoną. Tai nėra papildomas kaprizas. Didesnis indas leidžia augalui lengviau augti ir geriau laikyti drėgmę, o pelargonija už tai atsidėkoja stabilesniu augimu.
Persodinant į durpes galima įmaišyti trąšų. Vėliau tręšti patariama etapais: pirmiausia azoto trąšomis, o vėliau fosforo ir kalio. Toks ritmas skamba paprastai, ir būtent todėl jis patrauklus. Pelargonijos nėra augalas, kurį būtų būtina lepinti sudėtingomis schemomis. Joms labiau tinka nuoseklumas nei vienkartinis entuziazmas. Pirmas žingsnis padeda augalui auginti žalią masę, vėlesni — žiedams ir bendram tvirtumui.
Adomavičius taip pat ramina, kad pelargonijų nereikia bijoti persodinant ar trumpai pažeidus stiebus. Jos pačios augdamos į viršų natūraliai tvirtėja ir sumedėja. Kitaip sakant, šis augalas nėra lepus. Kartais net atrodo priešingai: kuo labiau jį palieki gyventi savo ritmu, tuo geriau jis atrodo.
Jeigu balkone yra daug saulės, pelargonijoms tai dažniausiai patinka. Tačiau čia verta prisiminti ir RHS augalų gidą: pelargonijos gerai jaučiasi šviesoje, bet ypač kaitrią vidurdienio saulę jos kartais vertina su saiku. Vazonui mažame balkone karštis gali būti stipresnis nei atrodo, todėl svarbu ne tik pasirinkti augalą, bet ir protingai parinkti jam vietą.
Dar viena jų stiprybė — atsparumas karščiui ir vėjui. Tai nėra smulkmena, ypač kai kalbame apie aukštus balkonus arba atvirus kiemelius. Tokiose vietose daugelis gėlių greitai ima leisti galvas, o pelargonijos išlieka stačios ir tvarkingos. Gal todėl jos taip dažnai laikomos saugiu variantu žmogui, kuris nori rezultato be kasdienės priežiūros streso.
Pelargonijos turi ir tam tikrą jaukumo efektą. Jos primena vasaras, kuriose nereikia didelių atradimų: užtenka lango, vazono ir kelių spalvų. Jos tinka žmonėms, kurie nori, kad balkonas neatrodytų tuščias, bet nenori kasdien gyventi su laistytuvu rankoje. O tai, ko gero, ir yra didžiausia šio augalo sėkmės paslaptis.
Liepos viduryje, kai kitos gėlės jau pradeda rodyti nuovargį, pelargonija išlieka paprasta ir patikima. Jei renkatės balkonui gėlę šį sezoną, verta žiūrėti ne tik į žiedų spalvą, bet ir į tai, kiek darbo ji paprašys po savaitės ar po mėnesio. Pelargonijos šioje vietoje laimi labai žemiškai: jos dovanoja daug vaizdo ir nereikalauja iš jūsų viso laisvalaikio.