Penktadienį Valdovų rūmų Didžiajame kieme Nigelas Kennedy gros taip, lyg klasikos vitrinos jam seniai būtų per ankštos. Jis į Vilnių atsiveža ne vien Bacho „Chaconne“, bet ir programą, kurioje greta jos gyvens Ryuichi Sakamoto, Krzysztofas Komeda, Balkanų, romų, klezmerių ir džiazo įkvėpta muzika. Ir būtent tame derinyje atsiskleidžia, kodėl britų smuikininkas jau kelis dešimtmečius kelia ginčus, juoką, susižavėjimą ir vieną paprastą klausimą: kodėl jis taip užsispyrusiai nenori groti „saugiai“?
Smuikas, kuris netelpa į vieną lentyną
LRT pokalbyje prieš koncertą Kennedy kalba taip, kaip dažnai kalba žmonės, kuriems muzika nėra dekoracija. Jam artimesnė ne klasikinės muzikos etiketė, o gyvas, ribų nepaisantis koncertas. Jis sako mieliau galvojantis apie į koncertus ateinančius empatiškus, jautrius ir emociškai sąmoningus žmones, o ne apie „klasikinės muzikos klausytojus“. Pats terminas jam skamba per siaurai, nes, jo akimis, didieji kompozitoriai nuo Bacho iki Brahmso niekada nebuvo skirti tam, kad būtų sutalpinti į stiklinę dėžutę ir palikti ten tyliai dulkėti.
Ši mintis ir sudaro visos programos stuburą. Kennedy į Vilnių atveža vakaro dramaturgiją, o ne paprastą kūrinių sąrašą. Chaconne, kurią jis vadina stebuklu, tampa ašimi, aplink kurią sukasi visa kita muzika. R. Sakamoto, K. Komeda, Balkanų motyvai, romų tradicija, klezmerių atspalviai ir paties Kennedy kūriniai čia nėra tik spalvos. Jie tampa tuo pačiu pasakojimu apie laisvę rinktis, kaip skamba vienas ir tas pats žmogaus gyvenimas, kai jam nesakoma „grok tik taip“.
Įdomiausia, kad Kennedy apie žanrus kalba beveik kaip apie socialinę problemą. Jis sako, jog muzikos skirstymas į kategorijas būtų žmogaus teisių pažeidimas, jeigu taip būtų elgiamasi su žmonėmis. Tai skamba provokuojamai, bet būtent ši provokacija ir yra esmė. Jam muzika gyva tik tada, kai ji maišosi, priešinasi įpročiui ir nenori būti sterilizuota iki muziejinio eksponato.
Chaconne kaip vakaro šerdis
Vakaro centre vis tiek lieka Bachas. Kennedy vadina „Chaconne iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll“ didžiausiu kada nors bet kuriam instrumentui parašytu kūriniu, o Brahmsas jam yra palikęs tą pačią nuostabą. Čia nėra tuščio susižavėjimo. Kennedy kalba apie mažą medinę dėžutę, vadinamą smuiku, kuri per Bacho emocinę tikrovę ir pasaulio gyvybės jėgų suvokimą gali sujungti dangų ir žemę. Tai jau ne vien koncertinė reklama. Tai jo santykio su instrumentu esmė.
Ir vis dėlto jis neapsiriboja pagarba klasikui. Jis nenori groti saugiai, nes, jo žodžiais, saugumas scenoje yra mirtinai nuobodus. Tą nuostatą jis perkelia ne tik į savo manierą, bet ir į visą koncertinę programą. Klasikinė kompozicija čia ne uždaroma, o atveriama. Bachas neatsiduria pjedestale kaip neliečiamas paminklas, jis veikia drauge su kitais garsais, kitomis tradicijomis ir kitomis emocijomis.
Šiame kontekste svarbi ir jo mintis apie klausytoją. Kennedy lyg ir nusišalina nuo įprasto elitinio koncerto modelio, kuriame publika ateina patvirtinti išankstinio žinojimo. Vietoj to jis kviečia žmones, kurie ateina jausti. Būtent todėl jo koncertas Vilniuje skamba ne kaip saugus, iš anksto nuspėjamas vakaras, o kaip pokalbis su žmogumi, kuriam muzika dar tebekelia riziką.
Kodėl „groti saugiai“ jam per nuobodu
Kennedy pasaulyje saugumas yra beveik kūrybinė klaida. Jis sako, kad žmonių skirstymas į muzikos žanrus primena neteisingą bandymą viską suklasifikuoti ir suvaržyti. Gal dėl to jo kalboje tiek daug judesio nuo Bacho prie Sakamoto, nuo Balkanų iki klezmerių. Jis nesistengia įrodyti, kad vienas stilius geresnis už kitą. Atvirkščiai, jis rodo, kad muzika tampa įdomi tada, kai jos ribos pradeda trintis.
Tai ypač ryšku jo kalbėjime apie „Chaconne“. Kennedy ne tik groja kūrinį, jis jį nešiojasi kaip emocinį branduolį. Tą branduolį papildo ir jo ansamblio partneriai: Alecas Dankworthas bei Peteris Adamsas, kurių atsidavimą jis mini kaip svarbią vakaro atramą. Kitaip tariant, šį vakarą Vilniuje niekas nebus vienas. Net ir solo kūrinys tampa didesnio dialogo dalimi.
Gal todėl Kennedy ir skamba taip patraukliai plačiai publikai. Jis nėra snobas, kurio koncertui reikia instrukcijos. Jis veikiau primena muzikantą, kuris vis dar tiki, kad publika atpažįsta nuoširdumą, kai jį išgirsta. O nuoširdumas čia labai konkretus: jis pasireiškia ne gražiais lozungais, o drąsa sujungti skirtingas tradicijas, nesigėdijant emocijos ir nebijant rizikos.
Ką Vilniui reiškia toks vakaras
Vilniui toks koncertas visų pirma reiškia progą išgirsti menininką, kuris nesitaiko prie patogios klasikos versijos. Liepos 17 d. Valdovų rūmų kieme skambėsiantis vakaras greičiausiai nebus sterilus. Ir būtent dėl to jis vertas dėmesio. Miestui kartais reikia ne dar vieno nuspėjamo renginio, o vakaro, kuriame skamba idėja, kad muzika nėra pasenusi, jeigu ji lieka gyva.
Kennedy pasakojimas apie muziką kaip apie laisvę galėtų atrodyti ekstremalus, jei jis nebūtų toks nuoseklus. Tačiau būtent nuoseklumas ir daro įspūdį. Jis nekalba apie maištą dėl paties maišto. Jis kalba apie tai, kad groti saugiai yra tas pats, kas kalbėti tyliai tada, kai turi ką pasakyti. O publika, kuri tą vakarą susirinks Vilniuje, veikiausiai išgirs ne tik smuiką. Ji išgirs ir vieną labai paprastą priminimą: muzika dar nėra užrakinta, kol kas nors ją groja taip, lyg nuo to priklausytų visas vakaras.