Tremty gimusi ir „ruskike" pravardžiuota: kaip lietuvių kalbos mokytoja atgavo tai, ką jai atėmė

Kai Danutė Žakaitienė buvo maža mergaitė, ji bijojo kalbėti lietuviškai. Gimusi tremtyje, su šeima grįžusi į Tėvynę, ji buvo pravardžiuojama „ruskike" — ne todėl, kad pati to norėjo, o todėl, kad kitaip nemokėjo. Šiandien ji — lietuvių kalbos mokytoja Raseiniuose. Tai istorija apie kalbą, kurią atėmė, o paskui atidavė atgal, ir apie kelionę, kuri tęsėsi daug ilgiau nei traukinys iš Sibiro.

Kodėl ištrėmė — nežino niekas

Danutė iki šiol tiksliai nežino, kodėl jos senelių šeima buvo ištremta. „Mano mama net nebuvo sąraše, tik paklausė rusiškai: kieno tu dukra? Jai atsakius pasakė lipti į mašiną, kuri vežė į tremtį", — pasakojo ji LRT.

Seneliai turėjo tik 18 hektarų žemės — ne tiek daug, kad keltų grėsmę okupacinei valdžiai. Bet šeimoje buvo vaikų, kurių keliai išsiskyrė su tarybine sistema. Vienas išėjo į miškus, kitas — Petras — pabėgo iš tarybinės armijos.

Karo metais per Dubysą ėjo frontas, o Raseiniuose vyko garsus tankų mūšis. Senelių sodyba stovėjo ant Dubysos kranto, ir visi žinojo, kad joje buvo vokiečių štabas. „Teta prisimena, kad kariai duodavo šokolado, patys nuo ryto iki vakaro tik skusdavosi ir kvėpindavosi, o mamai liepdavo valgyt virti", — dalijosi pašnekovė.

Vokiečiai eidavo į bet kurią sodybą ir šeimininkams liepdavo kiaulę papjauti arba patys nušaudavo. Senelis, mokėdamas vokiečių kalbą, kartą pasakė jų viršininkui: „Būkit geri, mano kaimynų kiaulių negalabykit." Jie paklausė — ir maisto ieškoti vykdavo toliau.

„Tai galbūt ir dėl to", — svarstė Danutė apie tremties priežastį. Viena sąsaja su vokiečiais okupantų akyse galėjo sverti tiek pat, kiek ir ginklas rankoje.

Tėvo istorija — kitokia, bet ne lengvesnė

Tėčio kelias į tremtį buvo visai kitoks. Jaunas vaikinas į Sibirą pateko dėl kivirčo su Lietuvą okupavusiais Rusijos kariais. Jis buvo kilęs iš vargingai gyvenusios šeimos — mama tarnavo ūkininkų namuose, tad berniukas piemenauti pradėjo nuo šešerių metų.

„Tėtis piemenavo nuo 6 metų, buvo vargšiukas, nebuvo kaip kitaip išgyventi", — pasakojo Danutė. Tapęs pusberniu jis jau dirbo bernu — tačiau neturėjo net klumpių. Rudenį per šalnas ganydavo ir laukdavo, kol karvė „tortą" padarys, kad galėtų bent kiek kojas sušilti.

Vieni šeimininkai jį taip užpuolė utėlės, kad berniukas nė miegoti negalėjo. Jis buvo dar visai mažas, bet žinojo, kur namai — pabėgo pas mamą. Ši jį atsiėmė.

O kai paaugo, atsirado protingų žmonių, kurie pastebėjo berniuko gabumus: „Stasiuk, tu esi gabus, kiek žadi bernauti? Ar nenori kalviauti?" Iš pradžių Stasys atsakė, kad jo rankos per smulkios, bet tie žmonės pamokė: kalviui ne rankų reikia, o geros galvos. Maždaug dvidešimties metų jis pradėjo mokytis kalvystės.

Ši detalė — kad žmogus, turėjęs sušalti basomis kojomis rudenį, tapo kalviu — nėra tik graži istorija. Tai liudija apie kartą, kuri net ir tremties šešėlyje sugebėjo kilti per amatą ir darbą.

Grįžimas, kuris nebuvo paprastas

Po tremties šeima grįžo į Lietuvą, bet mažajai Danutei tai buvo ne sugrįžimas — tai buvo atvykimas į svetimą šalį. Ji nemokėjo lietuviškai. Vaikai pravardžiavo „ruskike", ir nors suaugusieji turbūt nesuprato, ką tai reiškia vaikui, gimusiam toli nuo tos kalbos, kuri turėjo būti gimtoji — tai buvo ženklas, kurį ji nešiojosi ilgai.

Vis dėlto laikui bėgant ji apsiprato. Ir ne tik apsiprato — pasirinko kelią, kuris atrodo beveik simbolinis: tapo lietuvių kalbos mokytoja. Žmogus, kuriam lietuvių kalba kažkada buvo didžiausia kliūtis, dabar moko jos kitus.

Raseiniuose gyvenanti mokytoja šiandien atrodo kaip bet kuri kita šešiasdešimtmetė moteris Dzūkijoje — su daržu, anūkais ir rytine kava. Bet už šio paprasto fasado slypi istorija, kuri prasideda Sibire, tęsiasi per Raseinių žemę, kerta Dubysos krantus ir baigiasi klasėje, kur ji kiekvieną dieną moko vaikus tos pačios kalbos, kurios pati kažkada bijojo.

Tremties atmintis šiandien

Lietuvoje gyvena apie 40 tūkstančių žmonių, turinčių tiesioginį ryšį su tremtimi — arba patys buvo ištremti, arba yra tremtinių vaikai. Tai maždaug kas šeštas šalies gyventojas. Danutės istorija — viena iš daugelio, bet būtent tokios istorijos, papasakotos be didelių žodžių, per ridikėlius ir šaltas kojas, per kalvio amatą ir vokiško šokolado prisiminimus, išlieka ilgiausiai.

„Nebėra ko paklausti", — apgailestauja Danutė. Kartu su tėvais ir seneliais išėjo ir ta tremties istorijos dalis, kuri taip ir liko nepasakyta. Bet liko kita — kaip gyventi po to. Ir šitą dalį ji pasakoja kiekvieną dieną — ne tik žodžiais, bet ir tuo, kad tebestovi prieš klasę ir moko lietuvių kalbos.