Sergejus Bogatovas kasdien dirba ten, kur užeiti galima tik minutei, ir tik su specialiu leidimu. Jis — Ignalinos atominės elektrinės Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo skyriaus pamainos viršininkas, o jo darbo vieta primena ne tiek gamyklą, kiek kruopščiai kontroliuojamą laboratoriją, kurioje konvejeriu už švino stiklo juda į statybines atliekas panaši masė. Kartais joje išnyra visai kasdieniškas objektas — šluota ar vamzdis. Vietomis be jokios ugnies žybsi kibirkštys.
Ignalinos atominė elektrinė, neseniai pakeitusi prekės ženklą ir tapusi „Altra", energijos negamina jau keliolika metų, tačiau joje vis dar dirba apie pusantro tūkstančio žmonių. Maždaug trečdalis jų užsiima tuo, kam jokia sovietinė inžinerinė mintis nesiruošė — saugiu radioaktyviųjų atliekų surinkimu, izoliavimu ir laidojimu. Kiekvieną savaitę čia apdorojama vidutiniškai penki konteineriai įvairiausių atliekų. Tai darbas, kurio tempas ir svarba matuojami ne mėnesiais, o šimtmečiais.
Kai galvojai, kaip pastatyti, o ne kaip uždaryti
„Statant elektrinę nebuvo galvojama, kaip ją bus galima uždaryti", — sako dr. Gintautas Klevinskas, Radioaktyviųjų atliekų atliekynų skyriaus vadovas. Jo žodžiai apibūdina visos buvusios Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos logiką: milžiniški projektai, kurių projektavimo dokumentuose neatsirado puslapio, pavadinto „eksploatacijos pabaiga".
Ignalinos AE buvo vienintelė branduolinė elektrinė Lietuvoje. Prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį čia buvo statomas trečiasis reaktorius, o planuose figūravo ir ketvirtas. Statybas sustabdė tik politinės permainos — ne inžineriniai ar saugumo apskaičiavimai. Reaktoriai buvo naujo tipo, galintys pagaminti daugiau elektros energijos, o kuro rinklės buvo išdėstytos daugybėje skirtingų kanalų — spalvoti kvadratai, dažnai matomi senose elektrinės fotografijose.
Lietuvai atiteko ne tik elektrinės palikimas, bet ir tai, apie ką niekas nebuvo pagalvojęs iš anksto. Paskutinis branduolinis kuras iš reaktorių buvo išimtas maždaug prieš ketverius metus, tačiau darbas toli gražu nesibaigė. Radioaktyvus palikimas apima ne tik panaudoto kuro kasetes, bet ir reaktorių detales, užterštus įrankius, apsauginius drabužius — viską, kas per dešimtmečius akumuliavo radiaciją.
Vienintelė vieta Lietuvoje, kuri tvarko visos šalies radioaktyvias atliekas
Ignalinos AE šiandien nėra tik savo pačios palikimo tvarkytoja. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, kuri tvarko visas šalies radioaktyviąsias atliekas — įskaitant tas, kurios susidaro medicinos ir mokslo įstaigose. Ligoninių onkologijos skyriai, laboratorijos, pramonės įmonės — visi jie siunčia savo radioaktyvias atliekas į vieną adresą rytų Lietuvoje.
„Viskas priklauso nuo atliekų rūšies, jų aktyvumo. Vienos rūšiavimo linijos gavusios patenka į metalinę 200 litrų talpos statinę, kuri po to užpildoma cemento skiediniu. Kitos keliauja į specialius konteinerius ilgalaikiam saugojimui", — aiškina specialistai.
Kai kurie procesai yra unikalūs net pasauliniu mastu. Būtent dėl to įmonės administracija sulaukia užsakymų aprašyti savo veiksmus ir parengti metodines rekomendacijas. Tai atveria duris ateičiai, kurioje Ignalinos patirtis gali būti eksportuojama — ne kaip žaliava, o kaip žinios.
Kas vyksta, kai užeini minutei
Patekti į kai kurias elektrinės zonas galima tik gavus specialų leidimą, ir laikas čia matuojamas ne patogumo, o saugumo sumetimais. „Jei nuspręsite ten užeiti, turėsite leidimą minutei", — sako Sergejus Bogatovas. Tai nėra grasinimo tonas — tai darbo rutina.
Kiekvienas objektas, patenkantis į darbuotojų rankas, yra išmatuojamas, klasifikuojamas ir nukreipiamas tinkamu maršrutu. Vieni daiktai užpilami cementu ir iškeliauja į paviršinį atliekyną, kiti — į laikiną saugyklą, kol bus pastatyta gilesnė kapavietė. Bet koks neteisingas prisilietimas, netiksli klasifikacija ar skubotas sprendimas gali reikšti ekspoziciją, kurios pasekmės skaičiuojamos dešimtmečiais.
Paradoksalu, bet būtent ši griežta kontrolė daro Ignalinos darbą įdomų. G. Klevinskas pripažįsta: „Tai beprecedentės veiklos — niekas to nedarė, o mes darome. Tai daro darbą įdomų." Ir čia slypi galbūt svarbiausia pamoka, kurią Ignalinos žmonės galėtų perduoti kitoms šalims, uždarinėjančioms savo atomines elektrines.
Kas toliau: 2038-ieji ir tai, kas po jų
Vyriausybės patvirtintame plane numatyta, kad iki 2038 metų bus išmontuota visa Ignalinos AE įranga ir pastatai. Tai vienas didžiausių tokio pobūdžio projektų Europoje, o jo kaina matuojama milijardais eurų. Palyginimui: Jungtinėje Karalystėje vien Sellafield objektų uždarymas kainuos daugiau nei 100 milijardų svarų sterlingų per kelis ateinančius dešimtmečius.
Tačiau svarbiau už pinigus yra tai, kas liks po 2038-ųjų. Giluminis atliekynas, kuriame radioaktyviosios atliekos ilsėsis tūkstančius metų, vis dar yra planavimo stadijoje. O kol jis neegzistuoja, visas šalies branduolinis palikimas koncentruojasi viename taške — Ignalinos AE teritorijoje.
Tai verčia susimąstyti apie visiškai kitokį santykį su laiku, nei esame įpratę. Dauguma infrastruktūros projektų planuojami dešimtmečiams. Branduolinis uždarymas planuojamas šimtmečiams — ir tai nėra perkeltine prasme. Kai inžinieriai stato tiltą, jie galvoja apie 50–100 metų. Kai Ignalinos darbuotojai ruošia atliekas laidojimui, jie masto apie 100 000 metų į priekį. Tai laiko mastelis, kuriame keičiasi ne tik technologijos, bet ir kalbos, kuriomis kalbame.
Sovietinis paveldas, su kuriuo gyvens kelios kartos
Kai kalbame apie Sovietų Sąjungos palikimą Lietuvoje, dažniausiai galvojame apie blokinius daugiabučius, siaurus kelius ar apleistus pramonės milžinus. Branduolinis paveldas yra kitos kategorijos — jo negalima tiesiog nugriauti, perdažyti ar palikti laiko dantims. Jis reikalauja aktyvaus, kasdieninio darbo ir budėjimo režimo, kuris nesustoja nei savaitgaliais, nei per šventes.
Anksčiau buvo galvojama, kad panaudotą branduolinį kurą galima kaupti ir panaudoti ginklų gamybai. Todėl saugojimo sprendimai buvo antraeilis klausimas — svarbiau buvo turėti prieigą prie medžiagos, o ne galvoti, ką su ja daryti po kelių dešimtmečių. Šiandien situacija yra atvirkštinė: saugojimas tapo pagrindiniu klausimu, o visa kita — antraeiliu.
Lietuvoje ši istorija turi ir teigiamą pusę. Tai, kad Ignalinos AE specialistai patys atlieka unikalius darbus, kurių niekas kitur nėra daręs, leidžia kaupti žinias, o ne tik vykdyti biudžetą. „Ateityje galėtume kompetencijomis dalytis ir su kitomis valstybėmis, kurios įgyvendina panašius projektus", — sako G. Klevinskas. Tai žvilgsnis, kuris eina toliau nei vietinis rūpestis — tai pozicionavimas pasauliniame branduolinio uždarymo žemėlapyje.
Visagino gyvenimo pulsas
Elektrinė pastatė Visaginą — miestą, kuris atsirado dėl vienos pramonės šakos. Sovietinė architektūra, plati prospektai, daugiabučiai su erdviais kiemais. Kai elektrinė nustojo gaminti energiją, daug kas laukė miesto nuosmukio. Bet pusantro tūkstančio darbo vietų, kurių didžioji dalis skirta būtent uždarymo darbams, palaiko miesto pulsą.
Tai reiškia, kad Visagino istorija dar nesibaigė — ji tik perėjo į kitą etapą. Vietoj energijos gamybos dabar gaminamos žinios, kaip saugiai atsisveikinti su branduoline praeitimi. Ir, paradoksalu, kuo daugiau šalių uždarinės savo atomines elektrines, tuo labiau šios žinios bus reikalingos tarptautinėje rinkoje.
Dažnai užduodami klausimai
- Ar Ignalinos AE teritorijoje saugu lankytis?
- Teritorija yra griežtai kontroliuojama, o radiacijos lygis nuolat matuojamas. Patekti galima tik gavus specialų leidimą, o kai kuriose zonose ribojamas ir buvimo laikas. Aplinkiniai regionai — Visaginas ir gretimos savivaldybės — yra saugūs gyventi, aplinkos monitoringo duomenimis, radiacijos lygis neviršija normų.
- Kada bus pastatytas gilusis radioaktyviųjų atliekų atliekynas?
- Giluminio atliekyno projektas šiuo metu yra planavimo stadijoje. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis geologinių tyrimų, tarptautinių konsultacijų ir visuomenės pritarimo. Kol kas tiksli data nėra patvirtinta, todėl atliekos saugomos laikinose saugyklose Ignalinos AE teritorijoje.
- Iš kur atsiranda radioaktyviųjų atliekų, nesusijusių su elektrine?
- Radioaktyviųjų atliekų susidaro ir medicinos įstaigose — onkologijos skyriuose naudojami šaltiniai spindulinei terapijai, laboratorijose — radioaktyvieji žymenys moksliniams tyrimams, taip pat kai kuriuose pramonės įrenginiuose — radioizotopiniai davikliai. Visa tai surenkama ir perduodama Ignalinos AE specialistams.