Įsivaizduokite: Renesanso Roma, popiežiaus Leono X dvaras, kuriame renkasi didžiausi to meto menininkai ir mąstytojai — Rafaelis, Mikelandželas, galbūt ir pats Leonardas. Ir staiga — į tuos rūmus turėjo įžengti šiaudais kimštas stumbras iš tolimos Lietuvos, lydimas lotyniškos poemos, turėjusios paaiškinti, kas per žvėris gyvena tuose šiauriniuose kraštuose. Dovana niekada nepasiekė adresato, tačiau po penkių šimtų metų ši istorija atgijo Venecijoje — ir pasakojo ją lietuvė.
Gegužės mėnesį Venecijoje buvo pristatyta tarpdisciplininės menininkės Ievos Lygnugarytės vaizdo instaliacija „Carmen: Utopias of Belonging" („Carmen: priklausymo utopijos"). Kūrinys grįžta prie mažai žinomo, tačiau įspūdingo 16 amžiaus diplomatinio gesto — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės planuotos dovanos popiežiui Leonui X. Kuratorė — Meral Karačoalan.
Poema, stumbras ir diplomatija, kuriai nebuvo lemta
1521 metais poetas Mikalojus Husovianas parašė lotynišką poemą „Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis" („Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę"). Užsakovas buvo Lenkijos vyskupas Erazmusas Ciolekas. Poema turėjo tapti priedu diplomatinei dovanai — šiaudais kimštam stumbrui, kurį planuota išsiųsti popiežiui Leonui X.
Tai buvo ne šiaip egzotiška dovana, o kruopščiai apgalvotas diplomatinis ėjimas. LDK siekė supažindinti Vatikaną ir Romą — tuo metu Renesanso kultūros centrą — su atokiu Europos regionu, apie kurį dauguma italų žinojo labai mažai. Stumbras turėjo tapti tuo tiltu tarp dviejų pasaulių: laukinės šiaurės, kur medžioklė buvo valdovų prerogatyva, ir išpuoselėtos pietų kultūros, kur sprendėsi žemyno ateitis.
Tačiau dovana niekada nepasiekė savo tikslo. Popiežius Leonas X mirė dar prieš jai atkeliaujant. Stumbras liko kažkur pakeliui, o poema — archyvuose. Penki šimtmečiai tylėjo.
Istorikai šiandien šį epizodą vertina kaip vieną ankstyviausių LDK bandymų pozicionuoti save platesnėje Europos politinėje ir kultūrinėje erdvėje. Tai, kad poema buvo parašyta lotynų, o ne lenkų ar lietuvių kalba, rodo aiškų siekį kalbėti tarptautine to meto intelektualų kalba.
Vaizdo instaliacija, sujungianti Romą ir Pašilių stumbryną
Ievos Lygnugarytės instaliacijoje ši istorija peržiūrima per šiuolaikinę prizmę. Vaizdo įraše po Romą vaikštinėjančio poeto figūra persipina su vaizdais iš Pašilių stumbryno — vienos iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur tebegyvena šie įspūdingi gyvūnai, primenantys poemoje aprašytus peizažus.
Kaip portalui LRT.lt teigė magistro studijas Harvardo universitete baigusi menininkė, projektas prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų, o pats vaizdo įrašas sukurtas per šešis mėnesius. Tačiau I. Lygnugarytė pabrėžia — nors atspirtimi tapo Husoviano poema, tai buvo propagandinis kūrinys, ir menininkė neidealizuoja šios medžiagos.
Vietoj to ji atveria poemą kritiniam žvilgsniui, mėgindama suprasti daugybę joje slypinčių ryšių — tarp laukinės gamtos ir civilizacijos, tarp centro ir periferijos, tarp to, kas matoma, ir to, kas lieka paraštėse. „Carmen" kūrėjų teigimu, klausimai apie pripažinimą ir tai, kas matoma, o kas lieka nuošalyje, tęsiasi iki šiandien.
Belovežo giria — siena tarp dviejų Europų
Menininkė savo darbe daug dėmesio skiria Belovežo giriai, minimai poemoje. Šis miškas, besidriekiantis pasienyje tarp Baltarusijos ir Lenkijos, šiandien yra ne tik gamtos paminklas, bet ir politinė metafora — jis egzistuoja ties riba tarp autoritarinės ir demokratinės Europos.
„Nors stumbras — didžiausias sausumos gyvūnas Europoje, genetiškai jis labai pažeidžiamas. Panašiai ir Belovežo giria — ji tebėra itin pažeidžiama bei militarizuota. Tai regionas, kurį apibūdina judėjimas, kontrolė ir atskirtis", — sakė I. Lygnugarytė.
Šis paralelizmas — tarp gyvūno, kuris yra didžiulis, bet trapus, ir miško, kuris yra senas, bet perkirstas politinių sienų — yra viena centrinių instaliacijos temų. Stumbras poemoje buvo ne tik egzotinis žvėris, bet ir valdžios simbolis: kas valdo medžioklę, tas valdo ir žemę. Šiandien Belovežo girios padalijimas tarp dviejų politinių sistemų kelia panašius klausimus apie kontrolę ir priklausymą.
Kieno istorijos patenka į kanoną?
I. Lygnugarytės ir kuratorės Meral Karačoalan bendradarbiavimas prasidėjo nuo pokalbių apie nevienodą prieigą prie kultūrinės produkcijos. Abi moterys — iš Lietuvos ir Turkijos — gerai žino, ką reiškia kurti regionuose, kurie tradiciškai laikomi Vakarų Europos meno istorijos kanono paraštėmis.
Kuratorė atkreipia dėmesį į patį pavadinimą — „Carmen: Utopias of Belonging". Anot jos, pavadinimas remiasi utopine meno kolekcijų ir istorijų idėja: kas būtų, jei visi regionai, balsai ir istorijos būtų matomi vienodai? Tai klausimas, kurį instaliacija kelia ir neatsako — palikdama jį žiūrovui.
Šis klausimas ypač aktualus Lietuvai, kuri po Nepriklausomybės atkūrimo aktyviai ieško savo vietos Europos kultūriniame žemėlapyje. Husoviano poema, parašyta lotyniškai — to meto tarptautine kultūros kalba — buvo vienas pirmųjų bandymų „įeiti" į Europos kultūrinį diskursą. Kad ir nepavykęs, šis bandymas šiandien tampa šiuolaikinio meno medžiaga, kurią pristato lietuvių menininkė, baigusi Harvardą ir kurianti tarptautinėje erdvėje.
Venecija kaip scena
Tai, kad instaliacija pristatyta būtent Venecijoje, nėra atsitiktinumas. Venecija — miestas, šimtmečius buvęs tiltu tarp Rytų ir Vakarų, miestas, kuriame prekyba, diplomatija ir menas visada ėjo koja kojon. Jei šešioliktame amžiuje LDK bandė kalbėtis su Roma per dovaną ir poemą, tai dvidešimt pirmajame Lietuvos menininkė kalba su Europa per Veneciją — ir šįkart žinia pasiekia adresatą.
I. Lygnugarytė — viena iš augančios lietuvių menininkų kartos, kurie aktyviai dirba tarptautinėje erdvėje ir garsina Lietuvos vardą. Jos darbai jau rodyti ne tik Italijoje, bet ir JAV, kur ji baigė Harvardo universiteto magistrantūrą. Tokios asmenybės kaip ji įrodo, kad lietuviško meno istorija rašoma ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Venecijoje, Romoje, Niujorke.
Penki šimtmečiai po to, kai šiaudais kimštas stumbras taip ir neįžengė į popiežiaus rūmus, jo istorija grįžta į Italiją — jau ne kaip egzotiškas keistumas, o kaip meno kūrinys, keliantis klausimus apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname ir kieno balsas yra girdimas. Kai kurios dovanos, pasirodo, tiesiog vėluoja — net penkiais šimtmečiais.