Ketvirtis amžiaus scenoje: Vilnius Mama Jazz kviečia į nemokamus koncertus ir atvirus pokalbius

Ketvirtį amžiaus trunkanti muzikos kelionė retai būna tiesi linija. Ji vingiuoja per mažas sales ir didžiules arenas, per laikus, kai salės būna sausakimšos, ir per tuos, kai tuščios kėdės alsuoja tyloje. Gegužės 22–24 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilnius Mama Jazz minės savo dvidešimt penktąjį gimtadienį ir šiemet visai neketina apsiriboti vien koncertais. Organizatoriai pasirinko kelią, kuriame muzika persipina su parodomis, atviromis diskusijomis, kūrybinėmis mugėmis ir pokalbiais greta scenos.

Lietuvos džiazo scena pastaraisiais metais gyvena permainų kupinu ritmu. Jauni atlikėjai atranda savo balsą šalia legendų, o klubai, kurie dar prieš dešimtmetį atrodė esą ant išnykimo ribos, vėl prisipildo klausytojų. Šiemet festivalio mažojoje scenoje pasirodys septyni Lietuvos programos koncertai. Klausytojų laukia Veronika ChiChi, 21st Century Quintet, Arkadijaus Gotesmano ir Kazimiero Jušinsko duetas, Duck Saved Jones, Vilnius JJAZZ Ensemble projektas RAVENJAZZ, No Name Jazz Fellas bei trio Neda / Labutis / Banys. Įėjimas į šiuos pasirodymus ne tik simboliškas — jis visiškai nemokamas. Tai nėra atsitiktinumas. Festivalio komanda žino, kad nemokamas prieinamumas yra vienas iš būdų auginti auditoriją, kuri kitaip galbūt niekada nepatirtų gyvo džiazo.

Greta scenos vyks ir protingesni pokalbiai. Platforma Paraštės, kurią festivalis rengia Lietuvos nacionalinio dramos teatre mažojoje salėje, šiemet gvildena kultūros ir visuomenės sankirtas. Gegužės 23-ąją vyks diskusija Kaip džiazo festivaliai kuria Lietuvą be paraščių, kurioje regionų kultūrinis gyvenimas stos į akistatą su praktiniais klausimais — kaip auginti klausytojus provincijoje ir kam apskritai reikalingi tokie renginiai mažesniuose miestuose. Pokalbį moderuos kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, o savo patirtimis dalinsis Tauragė Jazz, Alytus Jazz ir Kretinga Jazz festivalių vadovai. Tai yra gyvas liudijimas, kad džiazas Lietuvoje jau seniai nebevilnija tik sostinėje.

Tą pačią dieną Kultūra kaip vaistas ir gerovės variklis aptars kultūros poveikį žmogaus savijautai ir bendruomeniškumui. Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė, sociologas dr. Tadas Šarūnas ir teatro kritikas dr. Vaidas Jauniškis bandys atsakyti į klausimą, kodėl meno reginiai kai kuriems žmonėms veikia kaip emocinė pirmoji pagalba, o kitiems — kaip bendruomenės klijai. Šios temos yra artimos ir Druskininkų kurorto gyventojams, kurie pastaraisiais metais vis dažniau renkasi aktyvų poilsį kartu su kultūriniais impulsais — koncertus parke, parodas gydyklose, literatūros vakarus.

Gegužės 24-ąją festivalio diskusijų ciklą užbaigs tematinis pokalbis Protesto kultūra. Kultūros protestas. Testas. Jame muzikantai Jievaras Jasinskis, Simonas Šipavičius ir Apolinaras Dubauskas aptars muziką kaip pilietinę poziciją ir kūrėjo vaidmenį šiandienos visuomenėje. Pokalbis aktualus šiais laikais, kai menas ir politika vėl ima maišytis vienoje scenoje, o publika nebežino, ar ji turėtų klausytis, ar pati imtis veiksmų.

Festivalis šiemet taip pat atveria duris tarptautiniams svečiams. Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu, į Vilnių atvyks festivalių organizatoriai, klubų atstovai, prodiuseriai ir žurnalistai iš įvairių Europos valstybių. Jie klausysis Lietuvos muzikantų, susitiks su jais po pasirodymų, dalinsis kontaktais, aptars galimas bendras programas. Toks mainų formatas — esminis žingsnis kuriant Lietuvos džiazo eksporto tinklą, kuris jau dabar leidžia mūsų atlikėjams koncertuoti užsienio klubuose ir festivaliuose.

Ketvirtį amžiaus scenoje reiškia daugiau nei gražią sukaktį. Tai yra įrodymas, kad Lietuvoje galima kurti nuolatinį, savarankiškai gyvuojantį muzikos renginį, kuris nepriklauso nuo vieno rėmėjo ar vienos politinės kadencijos. Vilnius Mama Jazz per 25 metus tapo daugiau nei data kalendoriuje. Tai erdvė, kurioje susitinka skirtingos kartos, skirtingi muzikos stiliai ir skirtingi žmonių lūkesčiai. Šiemet, kai durys atsiveria muzikai, pokalbiams, parodoms bei mugėms, festivalis byloja apie ką nors daugiau nei koncertinį turą. Jis byloja apie kultūrinę erdvę, kuri nuolat formuojasi iš naujo — nepaisant to, ar tai didelis miestas, ar mažas kurortas šalies pietuose.