KASP instruktoriai Karaliaus Mindaugo husarų batalione nuo 2026 m. pradžios pradės rengti tuos šauktinius, kuriems devynių mėnesių tarnyba tiesiog netelpa į gyvenimą. Skamba sausai, bet iš tiesų tai yra labai žemiškas sprendimas: studentui, dirbančiam jaunuoliui ar žmogui, kuris jau susidėliojo svarbius civilinius įsipareigojimus, tarnyba nebūtinai turi reikšti viską mesti ir dingti iš savo kasdienybės. Būtent į tai ir krypsta naujasis modelis.
Ką reiškia 30–50 dienų per metus
Krašto apsaugos savanorių pajėgose privalomosios pradinės karo tarnybos kariai galės mokytis ir tarnauti nuo 30 iki 50 dienų per metus. Dauguma pratybų vyks savaitgaliais, todėl tarnyba mažiau kertasi su studijomis, darbu ar šeimos planavimu. Po trejų metų ši tarnybos forma bus įskaityta kaip atlikta privalomoji pradinė karo tarnyba.
Tai svarbus skirtumas nuo įprasto modelio, kuriame jaunas žmogus devyniems mėnesiams iškrenta iš įprasto ritmo. Vieniems tai yra visiškai priimtina ir net geidžiama patirtis, kitiems – labai sunkiai suderinamas etapas. Ypač tada, kai studijos jau įsibėgėjusios, darbdavys nebeieško žmogaus „šiandien, o gal rytoj“, o šeimoje yra įsipareigojimų, kurių neįmanoma padėti į stalčių.
Modelis atsiranda ne tam, kad karo tarnyba taptų „lengvesnė“ ar mažiau rimta. Greičiau priešingai: kariuomenei reikia žmonių, kurie iš tiesų ateina ir išlaiko ritmą. Jeigu tarnyba žmogui per stipriai kertasi su gyvenimu, jis dažniau ją matys kaip prievartinę pertrauką. Jeigu ji įdedama į realų kalendorių, atsiranda daugiau šansų, kad motyvacija bus tvirtesnė.
Šis niuansas labai svarbus ir todėl, kad kalbama ne apie vienkartinę išimtį, o apie struktūruotą kelią. KASP ir Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba tokią formą gali pasiūlyti ir tiems karo prievolininkams, kurie prašo atidėti įprastą devynių mėnesių tarnybą dėl svarbių priežasčių. Kitaip tariant, sistema bando ne tik tikrinti, kas „spėja“, bet ir įvertinti, kam tarnyba gali būti įmanoma kitokiu būdu.
Kam šis modelis tinka labiausiai
Pirmieji kandidatai į naująją tvarką – aukštųjų mokyklų ir kolegijų studentai bei buvę studentai, kurie jau buvo įtraukti į karo prievolininkų sąrašus. Tai logiška, nes būtent ši grupė dažniausiai gyvena tarp dviejų ritmų: paskaitų, sesijų, darbo, papildomų projektų, kartais ir persikraustymo į kitą miestą.
Jei žmogus išvažiuoja studijuoti į kitą savivaldybę, dirba vakarais arba net bando išlaikyti nuosavą nedidelį verslą, visiškai sustabdyti gyvenimą devyniems mėnesiams yra daug sunkesnis sprendimas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Todėl čia atsiranda kompromisas, kuris valstybės požiūriu nėra nuolaida, o veikiau bandymas neprarasti žmonių, kurie kitaip galbūt apskritai nusisuktų nuo tarnybos.
Kita grupė – tie, kuriems įprasta tarnyba sukeltų didelę žalą dėl staigaus civilinių įsipareigojimų nutraukimo. Į šią formulę telpa labai skirtingos situacijos: vienam tai gali būti artėjančios studijų praktikos, kitam – prisiimti darbo projektai, trečiam – šeimos aplinkybės, kurių negali tiesiog perkelti į kitą pusmetį. Komisija kiekvieną prašymą nagrinės individualiai, vertindama gyvenimo aplinkybes ir pateiktus argumentus.
Čia ir slypi esminė žinia skaitytojui: tarnyba nesikeičia į „lengvą“, bet tampa labiau pritaikyta skirtingiems žmonių gyvenimo modeliams. Tai ypač svarbu mažesniuose miestuose, kur jauni žmonės dažnai vienu metu derina kelis vaidmenis – mokosi, dirba, padeda šeimai ir planuoja, kaip likti Lietuvoje bei užsidirbti normalų gyvenimą.
Naujasis modelis tokioje kasdienybėje atrodo labiau žmogiškas. Jis sako paprastai: valstybė nori jūsų tarnybos, bet bando suprasti, kad žmogaus gyvenimas nesustoja tam, kad būtų galima užpildyti vieną kalendoriaus langelį. Ir būtent dėl to šis sprendimas gali būti svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kuo svarbios savaitgalio pratybos
Savaitgaliais organizuojamos pratybos gali skambėti kaip smulkmena, bet iš tiesų būtent čia sprendžiasi, ar tarnyba bus iš tikro įmanoma. Jei žmogus kiekvieną savaitę turi grįžti į darbą ar paskaitas, ilgos nenuspėjamos išvykos tampa pagrindine kliūtimi. Kai mokymasis suskirstomas į 30–50 dienų per metus ir dar išdėstomas taip, kad dalis užsiėmimų vyksta savaitgaliais, tarnyba tampa kur kas labiau prognozuojama.
Toks planavimas padeda ir kariuomenei. Vietoje nuolatinio aiškinimosi, kas gali, kas negali ir kam reikia iš naujo derinti grafiką, atsiranda aiškesnis modelis. Žmogus žino, kad jo pareiga nesibaigia vienu parašu, bet ir gyvenimo nenušluoja nuo stalo. Tai reiškia mažiau chaoso ir daugiau tvarkos abiem pusėms.
Dar vienas dalykas – įgūdžiai. Per trejus metus kariai įgyja ir gilina žinias rikiuotės, taktikos, ginkluotės ir šaudymo, karo inžinerijos, topografijos bei kitose srityse. Kitaip tariant, tai nėra simbolinė veikla, kurią galima nurašyti kaip „šiek tiek patrumpintą tarnybą“. Mokymas turi aiškią struktūrą ir praktinį turinį.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos jau ketvirtą dešimtmetį prisideda prie visuotinės šalies gynybos, o naujasis modelis yra bandymas atverti duris platesniam ratui piliečių. Tai galėtų būti gera žinia tiek tiems, kurie nori tarnybą atlikti prasmingai, tiek tiems, kurie iki šiol ją matė kaip staigų gyvenimo stabdį.
Šiandien svarbiausia, kad žmonės suprastų vieną paprastą dalyką: tarnyba nebeištariama vienu balsu ir vienu formatu. Ji tampa lankstesnė, bet ne mažiau rimta. Ir tai gali būti būtent tas kompromisas, kurio ilgai reikėjo, kad daugiau jaunuolių galėtų prisidėti prie gynybos neprarandant savo gyvenimo ritmo.
Kodėl šis kelias svarbus regionams
Naujasis modelis ypač svarbus ne tik didmiesčiams, bet ir regionams, kur jaunam žmogui dažnai tenka daryti kelis dalykus vienu metu. Vienas dirba parduotuvėje ir kartu studijuoja nuotoliniu būdu. Kitas grįžta padėti šeimos ūkiui. Trečias moka nuomą ir nenori prarasti darbo, kurį susirado po ilgų paieškų. Kai tarnyba tampa griežtai vientisa ir ilga, tokie žmonės dažniausiai pirmieji ir pasitraukia į šalį.
KASP modelis bent iš dalies sprendžia būtent šį įtrūkį. Jis leidžia tarnybą susieti su realiu gyvenimo ritmu, o ne reikalauti, kad gyvenimas sustotų dėl vieno kalendorinio bloko. Tai nereiškia, kad visa atsakomybė dingsta. Tai tik reiškia, kad valstybė pradeda kalbėti su tais žmonėmis, kurie anksčiau nuo šios sistemos nutoldavo ne iš blogos valios, o todėl, kad jiems ji tiesiog netilpo.
Todėl ir pats sprendimas atrodo sveikas. Kariuomenei reikia ne vien tų, kurie gali viską mesti nedelsdami, bet ir tų, kurie geba ilgiau laikytis ritme, kartu augdami kaip specialistai, studentai ar darbuotojai. O žmogui reikia jausti, kad tarnyba nėra juodas tarpas biografijoje. Naujas modelis kaip tik ir bando tą juodą tarpą sutrumpinti.