Liepos 21-ąją Konstitucinio Teismo sprendimas apie lygtinį paleidimą gali skambėti kaip siauras teisinis ginčas, tačiau jo pasekmės labai žemiškos. Jei žmogus yra nuteistas už vaikų seksualinį išnaudojimą, jo išėjimas iš įkalinimo įstaigos nebūtinai reiškia ramybę ar visišką laisvę. Dažniausiai tai reiškia apykoję, ribotus maršrutus, privalomas programas ir nuolatinį žvilgsnį iš tarnybos, kuri turi sekti ne vien dokumentus, bet ir kasdienį elgesį.
Nuo kalėjimo vartų iki pirmosios dienos laisvėje
Konstitucinis Teismas nusprendė, kad absoliutus draudimas taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos prieštarauja Konstitucijai. Praktikoje tai reiškia ne automatinį paleidimą, o grįžimą prie individualaus vertinimo: ar žmogus atitinka sąlygas, kokia jo nusikalstamumo rizika, kokie yra gyvenimo ir pragyvenimo planai, ar reikia papildomų saugiklių.
Būtent čia ir prasideda probacijos darbas. Tarnybos atstovai į procesą įsitraukia likus maždaug mėnesiui iki numatomo lygtinio paleidimo. Per tą laiką jie susipažįsta su nuteistojo situacija, įvertina rizikas ir pasirenka priemones, kurios vėliau bus taikomos laisvėje. Vos išėjus iš įkalinimo įstaigos žmogui gali būti uždedama apykojė, nustatomi konkretūs įpareigojimai ir nurodoma, kur jis gali judėti, o kur kelias užvertas.
Pasak probacijos praktikos, tokia apykojė paprastai uždedama trims mėnesiams. Jei pažeidimų nėra, ji vėliau gali būti nuimama. Tačiau tai nereiškia, kad priežiūra dingsta kartu su įrenginiu ant kojos. Nuteistajam gali būti palikta pareiga laikytis nustatytų maršrutų, atvykti į susitikimus, susilaikyti nuo alkoholio ir narkotikų, gydytis dėl priklausomybių arba lankyti elgesio keitimo programas.
Kiekvienam – sava schema, ne šablonas
Būtent individualumas čia yra svarbiausia dalis. Probacijos tarnyba vertina ne vien tai, už kokį nusikaltimą žmogus buvo nuteistas, bet ir jo rizikos veiksnius. Svarbu, ar jis turi legalų pajamų šaltinį, ar yra bent minimalus ryšys su artimaisiais, ar anksčiau daryta daug nusikaltimų, ar žmogus jau turi įprotį kartoti panašų elgesį. Kuo daugiau tokių rizikos ženklų, tuo griežtesnė priežiūra.
Todėl vienam nuteistajam gali būti nurodyta įsidarbinti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, kitam – gydytis dėl priklausomybių, trečiam – nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti su konkrečiais žmonėmis. Jeigu kalbama apie vaikams nusikaltusius asmenis, sąlygos gali būti dar tikslesnės: apribojami maršrutai, kur yra darželis ar mokykla, kad žmogus nekirstų jautriausių vietų vien dėl patogumo ar įpročio.
Toks sprendimas atrodo griežtas, bet jis atitinka logiką, kuria grindžiama visa sistema. Vien tik pasakyti, kad žmogus turi laikytis įstatymo, neužtenka. Reikia labai konkrečiai nubrėžti ribas, nes laisvėje jis jau yra ne uždaroje įstaigoje, o kasdienėje aplinkoje, kur kiekvienas paklydimas gali kainuoti daug daugiau nei dar vienas drausminis pažeidimas.
Dar vienas svarbus dalykas – ryšiai už kalėjimo sienų. Probacijos vertinime svarbu, ar žmogus turi su kuo gyventi, kas jį remia, ar yra bent minimalus kontaktas su artimaisiais, kuris mažina visiško atkritimo riziką. Jei tokių ryšių nėra, priežiūra tampa dar svarbesnė, nes žmogus laisvėje lieka vienas su senais įpročiais, nestabilia rutina ir pagunda grįžti prie to paties elgesio. Todėl priežiūra nėra vien techninis procesas. Tai bandymas sudėlioti labai trapų laiką po paleidimo taip, kad žmogus turėtų aiškias ribas, o visuomenė – mažiau neapibrėžtumo.
Kodėl Teismas atmetė absoliutų draudimą
Konstitucinio Teismo logika čia paprasta: visiškas draudimas neleidžia vertinti žmogaus atskirai. O lygtinis paleidimas apskritai ir yra sistema, kurioje svarbiausia ne abstraktus pavadinimas, o konkretus atvejis. Vienas nuteistasis gali būti pavojingesnis už kitą dėl ankstesnių veikų, aplinkos ar nesuvaldytų priklausomybių, o kitas gali būti pasiekęs stadiją, kai griežta priežiūra ir aiškūs įpareigojimai yra veiksmingesni už ilgesnį buvimą už grotų.
Tai nereiškia, kad visuomenė turi staiga pasitikėti visais, kurie išeina anksčiau. Atvirkščiai – sistema pripažįsta, kad rizika niekur nedingsta. Bet ji taip pat pripažįsta, kad riziką galima mažinti ne vien kalėjimo terminu, o tiksliai parinktomis priemonėmis. Todėl probacijos pareigūnai ir įsitraukia dar prieš žmogui išeinant: jie turi žinoti, kur jis gyvens, kur dirbs, kur judės ir kas stebės, ar jis laikosi sąlygų.
Būtent toks modelis leidžia suprasti ir visuomenės saugumo logiką. Apykojė nėra simbolis. Tai yra techninė priemonė, kuri padeda matyti, ar žmogus laikosi nustatytų ribų. Maršrutų ribojimai nėra formalumas. Tai būdas apsaugoti vietas, kuriose daug vaikų ir kur net trumpas nukrypimas gali sukelti nerimą arba realų pavojų.
Ką tai reiškia tėvams, mokykloms ir miestui
Svarbiausia šios istorijos dalis galbūt yra ne pats nutarimas, o jo kasdienė pusė. Tėvams svarbu žinoti, kad lygtinai paleistas asmuo nėra paliekamas vienas su savo rutina. Mokykloms ir darželiams svarbu žinoti, kad tokie maršrutai gali būti ribojami. O visam miestui svarbu suprasti, kad laisvė čia nėra „viskas leidžiama“ laisvė – tai laisvė su priežiūra, su aiškiomis taisyklėmis ir su atskaitomybe.
Probacijos pareigūnas nėra šalia visą parą, todėl sistema negali remtis vien žmogišku pasitikėjimu. Ji remiasi stebėjimu, įsipareigojimais ir tuo, kad kiekvienas atvejis turi savo žemėlapį. Jei žmogus turi gyventi pagal nustatytą režimą, vadinasi, visuomenei svarbiausia ne vien tai, kad jis paleistas anksčiau, o tai, kaip tiksliai tas paleidimas yra prižiūrimas.
Liepos 21-ąją šis klausimas įgavo dar daugiau svorio, nes diskusija iš teorinės vėl tapo labai praktinė. Ir būtent praktiškumas čia svarbiausias: ne ką pasakė antraštė, o kas nutinka kitą dieną po paleidimo, kai žmogus turi laikytis maršruto, susitikti su pareigūnu, nepažeisti draudimų ir gyventi taip, kad rizika būtų mažesnė nei vakar.