Oro pavojaus sirena pravirkdo ne tik vaikus: kodėl mokyklos durys lieka užrakintos tėvams

Praėjusią savaitę, kai oro pavojaus sirena vėl perskyrė miesto ūžesį, viena mama pažiūrėjo pro langą ir ėmė rausti raktelius. Mokykla buvo vos už trijų gatvių. Jos vaikas buvo joje. Nors telefono ekrane švystelėjo trumpa žinutė — mokiniai saugiai priedangoje — širdis liepė kuo greičiau atsidurti prie durų, pabelsti ir išsivesti vaiką namo. Tokia reakcija yra natūrali, beveik atspindulinė. Tačiau būtent šis instinktas gali sukelti daugiau žalos nei pati grėsmė danguje.

Oro pavojaus paskelbimas keičia mokyklos veikimą iš esmės. Kasdienybėje mokytojai dirba pagal pamokų tvarkaraštį, o tėvai turi teisę atvykti ir pasiimti savo vaiką be jokių klausimų. Tačiau kai šalia oro uosto matomos nežinomos trajektorijos arba kaimyninėje valstybėje pasigirsta netikėti sprogimai, šis įprastas režimas nutrūksta tartum nutraukta styga. Mokykla tampa civilinės saugos objektu, jos vadovai ir personalas privalo vadovautis ne pamokų planu, o ekstremaliųjų situacijų valdymo planu, kurio tikslas — apsaugoti gyvybes, o ne palaikyti dienos ritmą.

Tėvų teisės į savo vaiką šiuo metu visiškai nedingsta. Tai yra esminė teisinė detalė, kurią lengva supainioti ar net pasinaudoti kaip argumentu pulant prie mokyklos durų. Tačiau šios teisės gali būti įgyvendinamos ne bet kaip, o tik taip, kad nenukentėtų vaikas, mokykloje esantys kiti vaikai, darbuotojai ir masiškai atvykstantys suaugusieji. Kai priedanga jau pradėta, koridoriuje tvyro tyli įtampa, o lauke vis dar gali būti pavojinga, kiekvienas atvertas išorės durų lūkestis reikalauja rimto vertinimo. Ar tai vienas besibaiminantis tėvas, ar minia žmonių, kurie sukels spūstis prie įėjimo, papildomą triukšmą, koridorių chaoso bangas ir sunkumus nustatyti, kas kur yra?

Teisinė pozicija šiame klausime nėra paprasta, nors daugelis norėtų rasti aiškų taip arba ne. Mokykla negali savavališkai atsisakyti perduoti vaiką tėvams be pagrįstos priežasties. Tačiau ji taip pat negali rizikuoti vaiko gyvybe vien dėl to, kad mamai ar tėčiui pasirodė, jog namuose bus saugiau. Jeigu vaiko perdavimas reikštų išvedimą iš saugios vietos į pavojingesnę situaciją, mokyklos vadovybė gali ir net privalo tokio perdavimo neatlikti. Tai nėra teisių paneigimas. Tai yra laikinas apsaugos sprendimas, kurio tikslas — maksimaliai sumažinti riziką visiems.

Šiame kontekste mokyklos vadovo uždavinys tampa nepaprastai sunkiu. Reikia prižiūrėti vaikus priedangoje, užtikrinti jų psichologinę rimtį, nuolat vertinti gaunamą informaciją ir priimti sprendimus neryškioje aplinkoje. O jeigu pavojaus signalas dar nesibaigė? O jeigu tėvai važiuoja automobiliu per teritoriją, kurią civilinės saugos tarnybos laiko pažeidžiama dėl skraidančių liekanų ar kitų pavojų? O jeigu vienas vaiko išėjimas iš priedangos paskatins kitus daryti tą patį, sukeldamas grandininę reakciją? Civilinės saugos specialistai tokius scenarijus modeliuoja dešimtmečius, tačiau dabartinė geopolitinė realybė Europoje verčia mokyklas ir šeimas prisiminti pamokas, kurios anksčiau atrodė teorinės ar net svetimos.

Ką daryti tėvams tuo metu, kai telefonas tyli arba skelbia, kad vaikai perkelti? Pirmiausia — skaityti visas mokyklos siunčiamas žinutes ir vadovautis jose pateiktais nurodymais. Antra — suprasti, kad vaikas priedangoje nėra paliktas be priežiūros. Priešingai, prie jo yra mokytojai, administracija ir dažnai specializuoti darbuotojai, kurie stebi situaciją daug atidžiau nei per įprastą priežiūros valandą. Trečia — nepulti į paniką, kuri plinta greičiau nei bet kokia žinia. Būtent nuo suaugusiųjų reakcijos priklauso ir vaiko emocinė būklė. Vaikai jaučia tėvų baimę daug jautriau nei bet kuris techninis jutiklis. Impulsyvus, bauginančiu veidu pasirodęs tėvas gali vaikui sukelti daugiau ilgalaikės traumos nei pati sirena.

Mokyklos šiuo metu nėra paliktos vienos su šia našta. Lietuvos savivaldybės kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija per pastaruosius mėnesius atnaujino gaires mokykloms dėl oro pavojaus procedūrų. Įvairiose vietovėse jau vyksta mokymai, kuriuose dalyvauja ne tik direktoriai, bet ir pirmosios pagalbos instruktoriai, psichologai, policijos bei ugniagesių atstovai. Kai kurios ugdymo įstaigos organizuoja pratybas kartu su vietos bendruomenėmis, kad tėvai dar prieš situaciją susipažintų su tuo, kaip mokyklos veiks tada, kai sirena pradės griaudėti.

Svarbiausias principas, kuris turi vadovauti visiems — tiek švietimo darbuotojams, tiek tėvams, tiek savivaldybių administracijoms — išlieka nepakitęs. Oro pavojaus metu prioritetas teikiamas ne pamokų planui, ne individualiems pageidavimams, o gyvybės apsaugai. Tai reiškia, kad mokyklos turi aiškiai komunikuoti savo poziciją šeimoms, o šeimos — pasitikėti procedūromis, kurios sukurtos ne tam, kad apribotų tėvų teises, o tam, kad visas kolektyvas išliktų nepaveiktas grėsmės akivaizdoje. Tėvai, kurie supranta šią logiką, tampa ne administracijos priešu, o sąjungininkais, padedančiais apsaugoti ir savo, ir svetimus vaikus. Galiausiai būtent toks bendradarbiavimas ir yra tikrasis civilinės saugos pagrindas — ne sienos, ne taisyklės, o žmonių pasitikėjimas vieni kitais kritiniu momentu.