Birželio 23-iąją paskelbtas konkurencingumo reitingas Lietuvai pasiuntė gana aiškų signalą: šalis per metus smuko 13 pozicijų ir dabar užima 34 vietą tarp 70 valstybių. Pernai buvo 21 vieta. Tai nėra vien dar vienas skaičius lentelėje. Tokie reitingai paprastai parodo, kur šalies ekonomika veikia sklandžiai, o kur pradeda girgždėti.
Dar svarbiau, kad šis kritimas neįvyko vienoje vietoje. Lietuva prastesnius įvertinimus gavo pagal visus keturis bendrą vietą lemiančius kriterijus — ekonomikos, valdžios ir verslo efektyvumo bei infrastruktūros. Kitaip tariant, problema neatrodo kaip vieno sektoriaus bėda. Ji panašesnė į kelis mažus praradimus vienu metu, kurie galiausiai sukrenta į didesnį nuosmukį.
Kur Lietuvos balai smuko labiausiai
Pagal ekonomikos rezultatus Lietuva nukrito per 11 pozicijų į 49 vietą. Pagal verslo efektyvumą — per 18 pozicijų į 35 vietą. Pagal infrastruktūrą — per 8 pozicijas į 34 vietą. Šitie skaičiai svarbūs todėl, kad jie neleidžia pasislėpti už bendros frazės „sekasi prasčiau“. Jie parodo, kur tiksliai spaudžia bėda.
Ataskaitoje pažymima, kad Lietuva patiria sunkumų dėl augančių gynybos išlaidų, būsto įperkamumo problemų, energijos kainų svyravimų, lėto produktyvumo augimo bei senėjančios visuomenės keliamo spaudimo sveikatos ir pensijų sistemoms. Tai toks sąrašas, kuris nelabai tinka gražiems šūkiniams. Jame nėra vieno kaltininko. Yra daug kasdienių veiksnių, kuriuos įmonės ir gyventojai jaučia labai konkrečiai: per didelę sąskaitą, per brangų būstą, per lėtai judančius procesus.
Reitingo viršūnė irgi pasako savo istoriją. Pirmoje vietoje rikiuojasi Singapūras, toliau Hongkongas, Šveicarija, Taivanas ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Tuo metu Latvija pakilo į 35 vietą, Estija į 28, o Lenkija šoktelėjo į 41. Regioniniame kontekste tai reiškia, kad Lietuva nėra viena blogoje ar geroje kompanijoje — ji tiesiog lenktyniauja su kaimynais, kurie kai kuriose srityse juda sparčiau.
Kodėl ministras nemato mokesčių kaltės
Finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas mano, kad mokesčių pakeitimai vargiai galėjo tapti pagrindine priežastimi. „Tikrai tie pakeitimai buvo ganėtinai švelnūs ir nemanau, kad tai galėjo lemti, daryti įtaką šiam konkurencingumo indeksui“, – antradienį žurnalistams Vyriausybėje sakė jis.
Ši pastaba svarbi ne todėl, kad užbaigtų diskusiją, o todėl, kad ją perstumia į kitą lygį. Kai politikas sako, jog priežastis ne mokesčiai, lieka platesnis klausimas: ar problema glūdi produktyvume, infrastruktūroje, paslaugų kokybėje, būsto rinkoje, energetikoje, o gal tiesiog per lėtame sprendimų priėmime? Būtent čia ir prasideda tikroji konkurencingumo kalba. Ne apie vieną reformą, o apie bendrą šalies tempą.
Tą tempą gali pajusti ir verslas. Jei darbo jėga brangsta, energija svyruoja, būstas tampa sunkiau įperkamas, o administraciniai procesai stringa, įmonė pradeda skaičiuoti ne tik pelną, bet ir kantrybę. Tarptautiniame reitinge tai atsispindi skaičiumi, bet realybėje tai pasirodo kaip atidėta investicija, mažesnė plėtra arba sprendimas kitą projektą pradėti kaimyninėje valstybėje.
Ką reiškia 34 vieta paprastam žmogui
Žmogui, kuris reitingų lenteles mato tik antraštėse, 34 vieta gali atrodyti kaip abstrakcija. Tačiau už jos slypi labai žemiški dalykai. Jei būstas per brangus, jauna šeima ilgiau laukia sprendimo. Jei infrastruktūra stringa, įmonė lėčiau pristato prekes. Jei produktyvumas neauga, atlyginimai kyla sunkiau, nei norėtųsi. Tokie dalykai neatrodo dramatiški vieną dieną, bet per metus jie kuria bendrą nuotaiką.
Todėl šis kritimas turėtų būti skaitomas ne kaip bausmė, o kaip veidrodis. IMD reitingas nieko neišranda iš oro — jis sudėlioja į vieną vietą tai, ką šalys pačios jau žino apie save. Jeigu Lietuva krinta, vadinasi, dalis jos stiprybių vis dar pernelyg priklauso nuo vieno sėkmingo sektoriaus ar pavienių sprendimų. O kai konkurencingumas remiasi tik dalimi sistemos, bet kada gali pradėti byrėti visas balansas.
Ką rodo kaimynų pavyzdys
Lietuva šį kartą atsidūrė šalia kaimynų, kurių rezultatai atrodo nevienodi, bet vis tiek primena vieną dalyką: judėti galima ir aukštyn, ir žemyn. Latvija pakilo į 35 vietą, Estija į 28, Lenkija į 41. Tai nėra lenktynės dėl garbės lentelės. Tai signalas, kad regiono šalys varžosi ne tik dėl investicijų, bet ir dėl to, kur gyventi, kur dirbti ir kur plėsti verslą norės pats žmogus.
Jeigu vienoje šalyje paprasčiau rasti būstą, greičiau judėti gatvėmis, pigiau gauti energiją ir aiškiau planuoti ateitį, ji tampa patrauklesnė ir darbuotojui, ir įmonei. Būtent dėl to konkurencingumo reitingai kartais būna naudingesni nei gražūs politiniai pažadai. Jie verčia pažvelgti į kasdienę infrastruktūrą, o ne į plakatus. Ir būtent ten, kasdienėje infrastruktūroje, Lietuva šį kartą gavo priminimą, kad vienas geras sektorius dar nereiškia geros visumos.
Dar vienas dalykas čia svarbus: reitingas nėra nuosprendis vienai dienai. Jis kartoja, ką apie Lietuvą sako ilgesnė tendencija. Jeigu produktyvumas auga per lėtai, o investicijų sprendimai stringa, šalies balas krenta ne staiga, o pamažu. Todėl ši 34 vieta gali būti naudinga ne tik ekonomistams, bet ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kodėl kai kurie pažadai apie augimą taip ilgai virsta realybe.