Buvęs Leipalingio NKVD/MGB pastatas vis dar saugo neatskleistas laisvės kovų paslaptis

Lietuvos atkūrimo šimtmečio akivaizdoje vyksta daugybė kultūros renginių, kuriais Lietuvos žmonės kelia iš praeities istorinius įvykius ar kultūros reiškinius, svarbius Lietuvos valstybingumui. Vienas tokių įvykių yra po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas, palikęs daugybę skaudulių ir neįmintų mįslių ateities kartoms. Liepos 8 d. Druskininkų progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejuje vykęs renginys „Laisvės kovotojų takais“, skitas A. Ramanausko-Vanago 100-mečiui, plk. Juozui Vitkui-Kazimieraičiui bei kitiems laisvės kovotojams atminti, iškėlė keletą svarbių akcentų, svarbių ne tik Leipalingio miestelio istorijai, bet ir Lietuvai.  

        Ši mūsų tautai be galo skaudi tema, kaip teigia  Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, ypatingai mėgiama kaimyninės šalies žiniasklaidos. Gal dėl to, kad esant ypatingai daug neišaiškintų akcentų, priešijančių visuomenę iki šiol, leidžia manipuliuoti žmonių jausmais bei skausmingais išgyvenimais ir prisiminimais. Didžiuosius Lietuvos pokario vadus priminęs Rimos Viniarskaitės filmas „Tėvynė – tai ta vieta žemėje, už kurią esi atsakingas“ mini Pietų Lietuvos partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį.  Sužeistas Žaliamiškyje išniekintas kartu su kitais partizanais gulėjo Leipalingyje, o paskui palaidotas, nors iš tiesų nedrąsu tai vadinti laidojimu. Kur guli vado palaikai nėra žinoma iki šiol. Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje laikytos mišios už tuos, kurie tikėjo ir tuos, kurie klydo dar kartą priminė, kaip svarbu atsigręžti į istoriją ir jos nepamiršti kad ir kokia ji skausminga būtų. Po mišių visi dalyviai buvo pakviesti vykti į partizanų stovyklavietę, buvusią Dulgininkų miške, Seiros-Dulgelės upių santakoje. Ši stovyklavietė minima Antano Suraučiaus knygoje „Žalioje rikiuotėje“. Joje rašoma, kad čia Leipalingio pūščios partizanus aplankė Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Jis buvo maloniai nustebintas, kad Leipalingio partizanai turi radijo imtuvą, o pasibaigus sausoms baterijoms energija radijui tiekiama dėka įrengtos mini elektrinės, kurios liekanos dar ir dabar išlikę Dulgelės upelyje. Apie tai ir koks gyvenimas vyko stovyklavietėje, pasakojo LK Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas vrš. Ernestas. Kuckailis. Tiesa, ši stovyklavietė yra dar vienas iš daugelio rezistencijos objektų, kurį žvalgė ir tyrinėjo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos laisvės kovos įamžinimo sąjūdis vadovaujant dr. Gediminui Petrauskui. Stovyklavietės radiniai-šauikštas, šautuvo spyna, tepalinė, sagos, šoviniai bei kiti radiniai šiuo metu saugomi Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejuje, o karabinas ir keletas kitų dar konservuojami P. Gudyno restauravimo institute. Archeologinių žvalgymų metu buvo rastas bidonas, kuriame partizanai virė maistą. Leipalingyje, Dzūkų gatvėje stovi senas geltonų plytų pastatas. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje jame gyveno mokytojas Juozas Kaukas. 1944-1953 metais čia įsikūrė Leipalngio NKVD/MGB būstinė.  Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. buvo atlikti kasinėjimai, kadangi buvo žinoma, kad būstinės kieme buvo laidojami žmonės. Ypč intrigavo vrš. Ernesto Kuckailio pranešimas „Leipalingio NKVD/MGB pastato tyrinėjimų medžiaga 1991–2018“, kuris atskleidė įdomių faktų apie čia vykusius įvykius. Apie tai ir norime pakalbinti  vrš. E.  Kuckailį, dalyvavusį kasinėjimuose.

1.    Kas paskatino dalyvauti 1991 m. vykdytuose kasinėjimuose ir ką jie atskleidė?
Tiksliai negaliu atkurti tuometinių savo dalyvavimo kasinėjimuose motyvų, tiesiog kažkaip susiklostė, kad tuo metu buvau Leipalingyje. Viešėjau pas gimines, su pusbroliais ir pusseserėmis išmaišę esame visas apylinkes, miškus. O archeologija, istorijos paieškos man buvo labai įdomūs, viliojantys dalykai. Buvo didžiulė intriga – rasim ar nerasim Kazimieraičio palaikus? Tuomet neradome, tiesa, DNR testų juk niekas nedarė, tad buvo remtasi tik informacija apie galimą užkasimo vietą ir dėta vilčių į antropologų išvadas. Žinia, kad radome daug kitų – pačiame pastato kieme ir Seiros šlaituose, nuo karo likusiuose vokiečių apkasuose, užkastų partizanų ir jų rėmėjų palaikų. Net ant kaulų buvo matyti išniekinimo žymės, su kūnais elgtasi itin nepagarbiai, jie sulaužyti, užkasti bet kaip, kai kurie surištomis viela kojomis. Tai atskleidžia itin ūmaus priešo, nepaisančio jokių moralės normų, paveikslą.

2.    Kaip šią medžiagą vertinate dabar žvelgiant šiandienos žvilgsniu? Ar jau galime šio  pastato istorijoje dėti tašką?

Manau, kad šio pastato, kaip istorinio Laisvės kovos paveldo objekto, gyvenimas tik prasideda. Jis dar nėra galutinai ištirtas specialistų, kieme dar yra likusių nesurastų palaikų, nes ištirtas ne visas plotas. Rūsyje buvę partizanų ir kalintų žmonių parašai (grafiti) niekada nebuvo specialistų ištirti ir iššifruoti, o tai padaryti yra ypatingai svarbu. Keletas nuotraukų yra įamžinta mano knygoje „Tylūs žingsniai per samanas“, tačiau aš savo apsilankymo metu neturėjau galimybės profesionaliai visko nufotografuoti ir per trumpą apsilankymą kruopščiai apžiūrėti visas sienas.
Kitas klausimas – tų parašų išsaugojimas. Leipalingis turi unikalų rezistencijos palikimą – parašus kalinimo vietoje. Daugiau tokių vietų Lietuvoje gal net neišlikę. Kai kurios, jau perskaitytos ant pastato rūsio sienų išraižytos pavardės ir vardai, figūruoja Lietuvos ypatingojo archyvo bylose. Viena jų – mano močiutės brolio, Jono Savicko-Žvirblio. Tai ženkliai sustiprina mano asmeninį motyvą šią vietą galutinai ištirti ir išsaugoti, padaryti prieinamą lankytojams.

3.    Pranešimo metu užsiminėte apie Leipalingio NKVD/MGB pastato rūsį, kuriame buvo laikomi ne tik partizanai, kadangi tyrimo duomenys liudija, kieme buvo rasta ir 18 mėnesių kūdikio kaukolė. Kokias mintis žadina šis rūsys dabar?

Jis yra ypatingas, nes pasakoja gyvąją istoriją, jame galima įsijausti į ten kalintų žmonių situaciją, padėties beviltiškumą. Juk tuomet ten nebuvo šviesos, nebuvo langų, vetiliacijos, vandens, tualeto. Nebuvo net patogaus išėjimo. O virš rūsio lubų buvo girdėti žingsniai tų, kurie nepalikdavo ramybėje netgi mirusiųjų ar nukankintų, nukautų partizanų. Buvo girdėti brutalių tardymų garsai. Aš atsimenu, kaip sulinko mano močiutės kojos pamačius brolio parašą... Pasigailėjau, kad apie mano surastą brolio parašą neįspėjau iškart. Tai jai buvo per žiauri staigmena. Iki tol žinojome, kad Jonas žuvo bunkeryje, tačiau pamačius parašą rūsio sienoje, jai iškart pašiurpo oda nuo minties apie tai, kad brolis nežuvo iškart, kad galimai buvo dar kankinamas ir tardomas.
Kieme buvo aptikti kūdikio palaikai, tą puikiai prisimenu. Pats juos atradau kasinėjimų metu. Tai buvo itin šokiruojantis radinys, net po viso to, ką aptikome anksčiau. Man iki šiol sunku suvokti, kas turėjo dėtis budelių galvose, atliekant tokius dalykus...  
Tas kiemas man iki šiol kaip kapinės, tarsi eitum viršum kapų. Nieko tokio, jei nežinai to kiemo istorijos, bet kai tai matei ir lietei savo rankomis... Bus ramu jame vaikštinėti tuomet, kai žinosiu, kad ten nebeliko nei vieno dingusio, nesurasto, pamiršto. Ir manau, kad tuomet per anksti padėjome tašką plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškose. Vilties kibirkštis vėl sužibo, įvertinus visas esamas aplinkybes. Tyrimai dar nebaigti ir kas žino...

Suprantama, kad neištirtas Leipalingio NKVD/MGB būstinės kiemas, o ir pats pastatas dar negali pilnai atskleisti praeities, kadangi nėra tyrinėtas. Leipalingiečiams jis svarbus tuo, kad čia buvo kalinami jų artimieji, kurie buvo partizanai ar paprasti kaimo žmonės. Kuo svarbus šis pastatas Lietuvos rezistencinės kovos kontekste klausime Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vyresn. muziejininką dr. G. Petrauską.

1.    Lietuvos nacionalinis muziejus kartu ir Lietuvos Laisvės kovos įamžintojų sąjūdis yra atlikęs daug archeologinių žvalgymų, susijusių su partizaniniu karu po Antrojo pasaulinio karo. Kiek žinau, esate susipažinęs su Leipalingio NKVD/MGB būstinės tyrinėjimais bei esate matęs rūsio, kuriame buvo kalinami leipalingiečiai, nuotraukas. Ar daug turime išsaugotų tokio pobūdžio pastatų Lietuvoje ir kaip vertintumėte šį pastatą savo tyrinėjimų kontekste?

Apie pastatą Leipalingyje su kalinamų laisvės kovotojų išraižytais užrašais ant sienų pirmą kartą išgirdau prieš keletą metų. Šiandien, mano žiniomis, tai vienintelis toks išlikęs pastatas Lietuvoje. Gali būti, tokių pastatų buvo daugiau, tačiau arba užrašų neišliko, arba dėl įvairių priežasčių jiems sulaukti šių dienų nebuvo lemta. Nėra abejonės, tai ypatingas, išskirtinę vertę turintis paminklas, pasakojantis apie netolimos praeities įvykius, saugantis mūsų atmintį ir, svarbiausia, kalbantis mūsų tėvų ir senelių lūpomis, nauju, šiandien dar menkai pažįstamu būdu. Šie užrašai ant sienų buvo išraižyti tam, kad kovojusieji už laisvę neliktų užmiršti, būtų įvardinti. Todėl mažiausiai, ką mes galime ir privalome padaryti – siekti šių sienų ar tinko sluoksnio su raidėmis išsaugojimo, perskaitymo ir iššifravimo.

2.    Ką pasakytumėte apie grafiti ant šių sienų? Ar tai gali tapti tyrimų objektų ir teikti naujos informacijos?

      Leipalingio saugumo pastato rūsio sienose įrėžtų laisvės kovotojų užrašų tyrinėjimų vertė nekelia nė mažiausios abejonės. Tai galimybė atverti naują laisvės kovų istorijos puslapį, įminti daugelį neįmintų šio krašto partizanų mįslių, galiausiai sugrąžinti šiame pastate kalintiems partizanams bent dalelę ramybės, tokiu būdu juos įamžinti ir atminti. Įvairių užrašų, vadinamųjų grafičių tyrinėjimai Vakaruose rengiami nuo seno. Tai kompleksiniai, be galo sudėtingi, tačiau įdomūs ir vertingi tyrimai – tikėkimės, vieną dieną tokią galimybę atvers ir Leipalingio saugumo pastato rūsio sienos.
             Šiame pastate nuo 1981 m. yra įsikūręs akcinės bendrovės „Kauno Baltija“ filialas. Mūsų žiniomis šiuo metu įėjimas į rūsį yra užmūrytas. Iš tiesų vertas pagarbos šio fabriko generalinio direktoriaus p. Vido Butkaus požiūris į paveldo objektą siekiant jį išsaugoti kaip mūsų tautos labai skausmingos istorijos akivaizdų liudytoją. Tai dar vienas unikalus Leipalingio miestelyje esantis objektas,  vertas nuoseklių tyrinėjimų, kad taptų gyvas netolimos istorijos liudytojas ateities kartoms.


Oliver Clare nuotraukos.



Griežtai draudžiama Druskininkietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Druskininkietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Druskininkietis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 54.162.133.222.

Rašyti

Portalo Druskininkietis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Druskininkai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

Į Druskininkų ligoninę pristatyta apsinuodijusi alkoholiu komos ištikta nepilnametė

Druskininkuose alkoholiu apsinuodijusią nepilnametę ištiko koma.

Vagystė Druskininkų vandens parke

Druskininkų vandens parke apvogta moteris.